1 nuotr.„Mūsų karta, kuri taip tikėjosi, kad mes jau negrįžtamai laisvi, buvo labai naivi. Žmogus, paleistas iš lagerio, neturi jokio supratimo, kas yra laisvė. Jis nežino, kaip ją kurti, iš ko ji susideda. Ir tai jautėsi žmonių pasakojimuose, kuriuos aš girdėjau. O ir aš tikriausiai buvau naivi, kaip mes visi tuomet", - savo kalboje pažymėjo Nobelio premijos laureatė, rašytoja Svetlana Aleksijevič, trečiadienį Kaune priimdama Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Garbės daktaro regalijas.
Įvertinimas S.Aleksijevič skirtas už svarų indėlį dokumentinės grožinės literatūros, demokratijos ir žmogaus teisių stiprinimo srityse, išsaugant žmonių istorinę ir daugiabalsę atmintį bei reikšmingas pastangas ginant laisvės ir teisingumo vertybes. Ukrainoje gimusi, Baltarusijoje augusi rašytoja savo darbuose rašė apie karą Afganistane, Sovietų Sąjungos žlugimą, Černobylio katastrofą ir jos padarinius. S.Aleksijevič sukūrė savitą dokumentinės literatūros žanrą, kurį vadina „balsų romanu". Šis žanras, paremtas šimtais interviu, leidžia iš autentiškų pasisakymų sukurti plačią gyvenimišką ir dvasinę dabarties panoramą.
„Rašau ne apie karą, o apie žmogų kare. Rašau ne karo istoriją, o jausmų istoriją. Aš - sielos istorikė. Viena vertus, tyrinėju konkretų žmogų, gyvenantį konkrečiu laiku ir dalyvavusį konkrečiuose įvykiuose, o kita vertus, man reikia įžiūrėti jame amžinąjį žmogų. Amžinybės virpėjimą. Tai, kas žmoguje būna visada. (...) Būtent ten, šiltame žmogaus balse, gyvame praeities atspindyje slypi pirmapradis džiaugsmas ir atsiveria neįveikiamas gyvenimo tragiškumas. Jo chaosas ir aistra. Unikalumas ir mįslingumas. Ten visa tai dar nepatyrę jokio poveikio. Viskas tikra. Aš statau šventoves iš mūsų jausmų... Iš mūsų troškimų, nusivylimų. Svajonių. Iš to, kas buvo, bet gali išnykti", - savo knygoje „Karo veidas nemoteriškas" rašė rašytoja. Už šią knygą ji buvo apkaltinta sovietų heroizmo neigimu ir antikomunistinėmis pažiūromis.
Pastaraisiais metais S.Aleksijevič išgarsėjo kaip aktyvi Baltarusijos diktatūrinio režimo kritikė. 2000-aisiais dėl politinio persekiojimo ji buvo priversta išvykti iš šalies, vėliau grįžo, tačiau 2020-aisiais numalšinus Baltarusijos revoliuciją vėl paliko tėvynę. 2015 m. jai buvo skirta Nobelio literatūros premija.
