Pirmieji Veronikos žingsniai - lyg stebuklas

Istorija apie mažąją Veroniką

Kai gimė Veronika, šeimoje jau augo 9 metų Danielius. Neįgalios mergaitės gimimas pribloškė šeimą, nes visos prognozės buvo geros. Po kelerių metų iš namų išėjo tėtis. Oksana liko viena su dviem vaikais ir svajone padaryti viską, kad dukra galėtų vaikščioti.

Mergaitė galėjo tik šliaužioti arba judėjo sėdėdama ant vaikiškos mašinėlės. Nežiūrint nieko, mažoji buvo be galo guvus, judrus ir linksmas vaikas, o šypsena nuo jos veidelio beveik nedingdavo.

Prieš metus Oksana išgirdo žinią, kad Lietuvoje panašią bėdą turi dar vienas berniukas. Jam surado pagalbą - jį operuoti sutiko gydytojas iš Amerikos. Berniuką rodė per televiziją. Gydytojas, sutikęs operuoti vaiką, buvo iš Floridos. Būtent šiame mieste gyveno Oksanos mama su vyru. Moteris paprašė mamos pasidomėti ir sužinojo apie puikius šio mediko operacijų rezultatus.

Kai gydytojas Dror Paley atvyko konsultuoti mažųjų pacientų į Europos institutą Varšuvoje, Oksana pas jį atvežė Veroniką. Ištyręs mergaitę, medikas pasakė, jog pastatyti mergaitę ant kojų, kad ji galėtų vaikščioti, galimybė yra, tačiau tai ilgas ir brangus procesas.

Veronikai reikėjo trijų operacijų, kad galėtų stotis ant sveikesnės kojos ir būtų galima protezuoti kitą galūnę. Pradinė šio proceso kaina siekė beveik pusę milijono eurų. Kai Oksana išaiškino, kad jai nereikės apgyvendinimo, kad gyvens pas mamą ir iš ten važinės į reabilitaciją, kaina sumažėjo iki 300 tūkstančių eurų. Bet Oksanai tai buvo kosminė suma.

„Išsikėliau sau tikslą pastatyti Veroniką ant kojų. Nors tikėjau, kad tai gali pavykti, tačiau giliai širdyje abejojau - kaip tai įmanoma", - sakė Oksana.

Žmonių parama jaudino

Šių metų vasarį Veronikai jau buvo paskirta pirmoji operacija, tačiau atvykstant į ligoninę Floridoje Oksana privalėjo turėti visą gydymui reikalingą sumą. Kitaip gydymas net nepradedamas.

Oksanos pirmasis žingsnis buvo publikacija apie Veroniką „Šiaulių krašte". Vėliau ją perspausdino kiti leidiniai. Šia istorija susidomėjo televizijos, interneto portalai. Oksanai ėmė kauptis paramos lėšos.

Veronikos bėdą „nupirko" Šiaulių moterų LIONS klubas. Moterys ne tik pačios skyrė 11 tūkstančių eurų, surinktų per labdaros renginius, bet ir pakvietė kitas klubines organizacijas skirti finansinę paramą Veronikos operacijoms.

Šiaulių liūtės Veronikos istoriją pasiūlė kartą metuose vykstančiai Išsipildymo akcijai, kuri mergaitės operacijai skyrė 50 tūkstančių eurų. Tokią pat sumą skyrė vienas amerikietis, pas kurio tėvą dirbo Oksanos mama. Nemažai pinigėlių sukapsėjo iš įvairių žmonių. Trūkstamą dalį teko skolintis.

„Atverk duris galimybei"

Pirmoji operacija buvo paskirta šių metų vasario mėnesį. Teko namuose giminaitės globai palikti 14-metį sūnų ir tai kėlė didelį nerimą. Sausio pabaigoje abi su Veronika išskrido į Ameriką.

Atskridus į Majamį, Oksaną su dukrele pasitiko jos mama ir parsivežė į Floridą. Iš žiemos atskrido į vasarą. Buvo karšta. Belaukiant operacijos vaikščiojo po parką, laiką leido prie vandenyno.

Kartą prieš pat pirmąją operaciją su Veronika vaikštinėjant po parką jos nusprendė prisėsti ant suoliuko. Oksana pastebėjo ant jo gulintį gražų, apipieštą akmenuką. Paėmusi į rankas ir atvertusi kitą pusę, ten rado užrašą anglų kalba „Atverk duris galimybei".

„Aš net sutrikau. Tai buvo tarsi ženklas iš aukščiau", - stebėjosi jauna moteris.

Vasario 22 antrą dieną Veronikai buvo atlikta pirmoji operacija. Ji truko apie 8 valandas. Mergaitei rekonstravo kelio sąnarį. Iš šlaunies paėmė raumens dalį ir suformavo pade kulniuką. Pailgino kojos raumens fasijas. Tai buvo pati sudėtingiausia operacija. Situaciją apsunkino ir prasidėjusios komplikacijos.

„Vaikui labai skaudėjo, kas dvi valandas jai nuskausminimui duodavo opiatus. Ji vos išlaukdavo, pradėdavo klykti iš skausmo. Vos po dviejų savaičių buvo atlikta antra operacija - amputuoti nesveikos kojytės pirštukai ir rekonstruotas klubo sąnarys. Mergaitei skausmas po antros operacijos sudvigubėjo", - prisimena sunkias dienas Oksana.

Po pirmosios operacijos ant kojos čiurnos atsivėrė žaizdos. Ėmė formuotis pūlinukai ir ant siūlės, kuri ėjo per visą šlaunį ir kelią, nors siūlę ir persiuvo antrą kartą. Nepadėjo joks gydymas. Pačiai mamai reikėjo keisti tvarsčius.

„Mums buvo tokia tragedija. Medikai ėmė įtarti gangreną. Buvome įtampoje. Tačiau mus supažindino su plastikos chirurgu, kuris, įvertinęs situaciją, pasakė, kaip gydytų ir įvardijo didelę pinigų sumą, kiek tai kainuos. Aš paaiškinau, kad mes neturime pinigų, nes viską atidavėme už suplanuotas operacijas. Nežinau kaip, bet ligoninėje kažkaip susitarė ir operavo Veroniką nemokamai. Žaizdoje buvo įsiūta pompelė, kuri leido vykti kraujotakai ir oda pradėjo gyti. Čiurnai sugydyti teko iš mergaitės šlaunies imti odos dalį ir persodinti ten", - dalijasi skaudžiais prisiminimais mergaitės mama.

Pagerėjimą pajuto tik po keturių mėnesių

Oksana pasakojo, kad vietoje trijų operacijų Veronikai teko ištverti septynias.

„Tai buvo labai sunkus periodas. Dariau daug nuotraukų, tačiau kol kas negaliu jų peržiūrėti. Pati tvarkydavau baisias žaizdas ir nebuvo jokios baimės, nes žinojau, kad reikia. Tačiau dabar kol kas nenoriu prisiminti. Kai mačiau, kaip ji kenčia ir nieko negalėjau padėti, tai buvo labai sunku".

Net tris mėnesius Veronikos nebuvo galima nuprausti, tik nušluostydavo su drėgnomis servetėlėmis. Mergaitė buvo pervargusi, nervinga, numetė 7 kilogramus svorio.

„Tik birželio pabaigoje vieną vakarą dukra nepaprašė manęs vaistų nuo skausmo. O rytą atsikėlusi nusišypsojo ir uždainavo: „Boružėlė septyntaškė..." Tada supratau, kad jau viskas bus gerai", - šypsosi jauna moteris.

Reabilitacija taip pat buvo skausminga. Birželio - liepos mėnesiais su Veronika specialistai dirbo kasdien, išskyrus sekmadienius. Nors tai mergaitei kėlė didelį skausmą, kojytė pamažu pradėjo lenktis.

„Pirmas jos lenkimas buvo vos 30 laipsnių kampu. Po poros savaičių tie laipsniai ėmė didėti ir į liepos pabaigą ji jau lenkė 90 laipsnių. Pradėjo dėti kojytės proteziuką ir mokyti su juo judėti".

Prieš ir po operacijų

Kol kas Veronika kojos protezą per dieną gali nešioti porą valandų iki pietų ir po pertraukos porą valandų vėliau. Reikia tausoti protezuojamos kojytės odą, kuri yra jautri po pirštukų amputacijos ir siūlių. Kol kas metalinis Veronikos protezas nesilanksto.

Veronikai spalio viduryje sueis šešeri. Šiandien ji dar tik žengia pirmuosius žingsnius.

„Gyvenimas prieš operacijas ir po visiškai skiriasi. Nors Veronikai dar reikia pagalbos, ji žymiai savarankiškesnė. Jos nebereikia nešioti, nebešliaužioja. Pati nueina į vonią, išsiplauna dantukus, išeinant į lauką atsidaro ir uždaro bei užrakina lauko duris. Ji stengiasi viską kuo daugiau daryti pati. Jai pačiai įdomu", - džiaugėsi Oksana.

Veroniką operavęs gydytojas ir toliau stebės jos būklę, todėl kelis kartus per metus teks skristi į Ameriką. Sveikesnė kojytė yra sutvirtinta metalinėmis detalėmis. Reikia stebėti, kaip jos funkcionuos, ar nereikės šalinti. Oksana su Veronika jau turi bilietus gruodžio mėnesio skrydžiui.