1 nuotr.Ilgai laukti nereiks, Velykas keis dar ir dar vienos Velykos, ir jūs jau jausmingi, ašaroti seniai, vis prisimenantys basakoję ir naktimis besiklausantys pasaulio tylos, kurių žvilgsnio vengiama, ir kaip raibuliuoja šulinio vanduo iš skardinio kibiro, kaip nugelia šalčiu dantis ir kaktą karštą birželį, kada visas laikas dar tavo ir užmigdamas vis galvoji apie tą šviesią mergaitę, ir blausiai švyti patamsy Liuksemburgo radijas, ir visokie žiogai čirškia už lango, ir sekmadieniais atgaudžia bažnyčios varpas - tavo patalas gaivus ir alyvos kieme kvepia kitaip - ilgai laukti nereiks, kol pradėsit apie tai kalbėt, bet niekas neklausys, tai klausysitės patys savo tylėjimo.
Ilgai laukti nereiks, nes Pasaulio Šviesa vėl sugrįžta, ir vėl ir vėl prasidės tos dienos, kurias atsiminsit visada, bus vėl irklų girgždėjimas ir lašų tekšenimai į vakaro ežerą, tėvo strazdanotos rankos ir mamos sumuštiniai su skylėtu sūriu, ten giliai, kur esi, bus ne tik tavo gyvenimai, ir kaip nepagalvojot, kad ir tų, kur žiūrėdavo, ar jų vaikelis užmigo, ar gali dabar jau pasimylėt, jei dar nepavargę, nors už sienos girdisi, jie galvojo taip pat ir matydavo jus, ir taip pat didėjo kasmet ilgesys ir atstumai, ir taip pat troško dėmesio, kurio sulaukiat vis mažiau ir mažiau, ir vis labiau toldami nuo jų vis artėjat ir artėjat, štai dar vienas balandis praeina ir vėl ruduo, ir vėl sninga lapais, patikėkit, ilgai laukti nereiks.
Ir vėl bus tie maži kambariai, kur jūsų tiek daug, kad visada matot vienas kitą ir girdit kvėpavimą naktimis, ilgai laukti nereiks, kol sekmadienio popietę klijuojat sienas naujais, tamsiais tapetais ir vis susipykstat, ir vis nueisi prie senojo šaldytuvo atsigert, ir vaikų lovytę spraudžiat tarp spintos ir sienos, čia būsit visada arti ir kartu, ir kas vakarą aš tave myliu, ir pasiklosiu ant grindų prie tėčio, nes bijau baubų, dar nėra nei melo, nei nutylėjimų ir viskas dar bus ir ilgai, bet ilgai nieko nereiks laukti, nes dideliuose kambariuos ir kitame laike pradingsit ir nutolsit, ir bus sunku sugrįžus surasti save ir suprast, kas atsitiko, kai šitaip ilgai to nelaukėt.
Ilgai nereiks laukti, kol tapsite tais, kuriais buvot, kai jūsų nebuvo, mylėsit, sulauksit savęs ir duosite sau vardą - iki paryčių prasiginčiję, šimtąsyk susitaikę ir apsikabinę - štai vėl jūs gaivūs ir švarūs, nupirkit sau krautuvėj prie sifoninės pirmus tikrus, odinius batus ir mėlyną striukę su užtrauktukais, kurią visi klasėj turėjo, vilkėsit kol išaugsit ar suplyš nepataisomai, toks gyvenimo įvykis, žiūrėkit kaip augat ir vis vėliau grįžtat iš mokyklos, iš darbo ar girti, štai išlaikot penketais stojamuosius, kuo nieks netikėjo, parodykit sau savo vyrus, žmonas ir būsimus vaikus, ir kapus, kuriuos reikės tvarkyti, kad viskas staiga sugrįžtų, ir tada sugrįšit, kai vėl bus Velykos, vis tylesni tuose savo vakaruos ar medžiams lekiant atgal už šlapio stiklo, ir jau visada būsit tais, kurių ilgai nereikėjo laukti.
