1 nuotr.Netoli nuo Mao nueita - ta pati "kultūrinė revoliucija". Tie patys tikslai - griauti ir naikinti „keturias atgyvenas": „pasenusias" idėjas, senąją kultūrą, su kuria užaugome, senąjį gyvenimą, jo tradicijas ir papročius. Tos pačios chunveibinų patyčios, tik modernesnės, pasitelkus užvaldytą žiniasklaidą.
Ir dauguma nuolankiai susigūžia, nors niekas nemuša ir langų nedaužo. Bet juk pajuoks, papeiks, šaipysis, tada ką kaimynai pasakys, kaip aš atrodysiu? Geriau patylėsiu, pažiūrėsiu Panoramą, Žalgirį ir Euroviziją. Pabėgiosiu už ką nors. Ir bus viskas labai paprasta, dar kartą visi įsitikinam ir tą matom.
Yra Vilniaus Lietuva, kuri tarpsta iš to, kas yra. Baili, siaučianti vakarėliuose, parsiduosianti bet kam, pasikeitus situacijai. Nepavargstu kartoti ką visi ir taip jaučiat - nepaisant skambių patriotinių šūkių, kuriais pridengta tuštuma, jie pirmieji išduos.
Yra didžioji, tylinčioji Lietuva. Pavargusi nuo įsivyraujančios beprotybės. Čia daug prisitaikymo ir daug nepasitenkinimo, čia protas, viltis gyvena šalia abejingo p...izmo ir nusivylimo. Galinti pakeisti viską, bet nekeisianti. Laukianti gelbėtojo, bijanti visko. Visada susitaikys ir prisitaikys prie nugalėtojo.
Ir yra netylinti, protesto Lietuva. Besiblaškanti nuo gelbėtojo prie gelbėtojo, norinti visko iš karto ir per vieną dieną. Kas dieną ir kas valandą patikinti naujais vadais, atstumianti ir niekinanti proto balsą ir realias galimybes žlungančioje civilizacijoje. Nieko nebijo, savęs neišduos, bet kerštinga. Susinaikins tarpusavio pjautynėse dėl poros teiginių ar vadukų.
Viskas gali prasidėti tik nuo vieno ar keleto žmonių, kurie pakeltų netylinčius ir kuriuo patikėjusi susvyruotų ir imtų busti tylinčioji, didžioji Lietuva, visada nulemianti viską. Tai nebūtų vienkartinis įvykis, bet išsivadavimo proceso, ilgo darbo pradžia, suteikianti prasmę žmogui, tautai ir valstybei.
Kitų variantų nėra, tik svajonės ir pseudorevoliuciniai kliedesiai. Bet ar prasidės? Ar ir vėl rudenį reikės sakyti ir rašyti, kad esame verti to, kas atsitiko? O jie galės toliau šaipytis, kad po 4 metų galėsim išsirinkti geresnius? Atsipeikėsim nuo tarpusavio kovos įniršio ir sugrįšim toliau po antklodėm inkšti?
Prasidėję rinkiminiai metai rodo aiškiai - susiskaldėm, perkąsim vieni kitiems gerkles, draskysimės iki kraujų tarp savęs, naktimis nemiegosim, ieškodami vienas kito nuodėmių ir jų prisigalvodami. Srutų fontanai, neapykanta vienas kitam, įžeidinėjimai, kaltinimai liejasi pilnu srautu. Lietuvos išpardavikams nieko net nereikės daryti, tik žiūrėti ir džiaugtis.
Kiekvieno čia pasirinkimas, ar pulti į tą marmalą ir jame paskęsti, ar nuo to tiesiog atsiriboti ir nekreipti dėmesio į urzgimą ir pjautynes. Geriausias sprendimas ramiai daryti tai, kas svarbu ir ne visada populiaru, o kas bus - tą ir krikštysim. Ir neprisitaikyti prie klykiančių chunveibinų iš jokios pusės.
Jeigu pasikartotų 1940-ji ar neatsirastų tūkstančiai stribų ir tūkstančiai patriotų, kurie negailestingai žudytų vienas kitą ir pasibelstų į mūsų duris? Matant tiek neapykantos vienas kitam, tuo net neabejoju. Ir dėl to yra kalta ne visuomenė, o valdžia, neapykantos vėją sėjanti kasdien. Kada reikės pjauti audrą - ji išsilakstys, palikusi mus vienus.
Piktai pulti ir rėkti į akis "Nieko nepakeisit!" Toks dabartinių vergų, garbinančių savo grandines ir narvą, šūkis. Viskas jau keičiasi ir klausimas tik toks, ar prisidedi, ar ne? Angelų su sparneliais niekas mums nedavė, esam kokie esam.
Taip, tas, kuris miegojo ir buvo pažadintas, būna piktas ir agresyvus. Tačiau protas visada pataria - arba žaidžiam su tomis kortomis, kurias likimas išdalino, šioje aikštelėje su jų taisyklėmis ir teisėjais, arba ne. Arba sėdim tribūnose su alum ir čypsais ir švilpiam, kai saviesiems nepavyksta.
