Algimantas RUSTEIKA: Mitingas turi būti taikus

Vykdant protestų akcijas, viena pagrindinių problemų gali būti provokatoriai. Jie įsiskverbia į taikių protestuotojų minią ir bando provokuoti konfliktus. Minimalus tikslas - suteikti protestams neigiamą atspalvį žiniasklaidoje. Maksimalus - sukelti susirėmimus.

Provokatoriai veikia slaptai, iš anksto pasiruošę, provokacijos būdu skatina nepageidaujamus, diskredituojančius protesto dalyvius veiksmus, agresiją. Pačios provokacijos yra tik priemonė tikslams pasiekti.

Provokatoriai dažnai patiria malonumą veikdami. Jie laiko save pranašesniais už kitus, savotiškais šachmatininkais, o žmonės jiems kaip šachmatų figūros, kuriomis galima žaisti, kartais labai sumaniai. Kuo geriau provokatoriui pavyksta, tuo geriau jaučiasi, tai jam pergalė.

Provokacijoms labiausiai pasiduoti linkę žmonės, mažiau atsparūs stresui, apimti prastos nuotaikos. Dažniausiai cholerikai ir melancholikai, nes būtent jie dažniausiai praranda savitvardą. Todėl provokatoriai orientuojasi būtent į tokius asmenis.

Provokatoriai - manipuliatoriai bendraujant šokinėja nuo temos prie temos, bet tuo pat metu nuolat klausia: „teisingai?", „juk tiesa?", „ar aš neklystu?". Ir kai tik pajunta, kad šalia jų esanti minia jau subrendo aktyviam veiksmui, prasideda raginimai veikti.

Provokatoriai kalba bet kokia tema, tačiau naudoja pakeltą toną ir pasitelkia įtaigai gestus, kad paryškintų agresiją. Jie naudoja maždaug tokias frazes: "Mes turime priešintis! Mes neturime bijoti". Ragina „šturmuoti", "nepasiduoti", „mušti mentus", „vieną kartą padaryti tvarką" ir t.t.

Veikiant grupėmis, poveikis miniai yra daug stipresnis nei vienam, todėl provokatoriai laikosi grupėmis, kartais apsimesdami nepažįstamais, bet lengvai atpažįstami iš bendro veikimo. Jei pastebite grupę, kurie žiūri vienas į kitą, duoda vienas kitam ženklus ir tuo pačiu imasi ryžtingų veiksmų - būkite budrūs.

Užkalbinus ką nors iš provokatorių grupės, jų kalba bus panaši į šūkius, bet trumpa. Provokatoriai nesuteiks jokios informacijos apie save, kas jie yra ir iš kur. Kalba su vienu žmogumi jiems yra gaišatis, nes jų tikslas daryti įtaką miniai. Todėl stengsis įtraukti daugiau žmonių į pokalbį arba jį nutraukti, kartais net agresyviai.

Provokatoriai dažnai būna supainiojami su žmonėmis, kuris mėgsta save demonstruoti ir susireikšminti. Skirtingai nei jie, provokatoriai nesistengia labai ryškiai reikštis, jie stengsis tyliai įtraukti į pokalbius, likti nepastebėtais minioje.

Pagrindinis dalykas, kurio negalima supainioti - provokatorių raginimai veikti jėga, priešintis jėga, naudoti jėgą, griebtis smurto - būtent tuo jie išsiskiria iš kitų grupių.

Provokatoriai slepia savo veidus, nepasisako vardų, blaškosi minioje, ieškodami lengvai pasiduodančių provokacijai, dėvi lengvesnius, dažnai sportiškus drabužius ir avalynę.

Daugelis provokatorių turi tam tikrų žinių ir išmano įvairius psichologinės įtakos metodus, o tokių metodų yra daug.

2. Ką daryti identifikavus provokatorius?

Pastebėjus provokatorių ar jų grupelę atliekant aktyvius veiksmus, apie juos reikėtų nedelsiant pranešti protesto saugumą užtikrinantiems tvarkdariams arba policijos pareigūnams.

Būtinai fiksuoti viską - įrašinėti provokatorių veiksmus, ypač jų veidus.

Nuo grupės provokatorių reikia visiems atsitraukt ir palikti juos vienus viduryje tuščio rato. Tai palengvins policijai ir apsaugai juos neutralizuoti. Toliau viską filmuoti.

Neverta prieiti ir įkalbinėti provokatorius žmones ramintis, pradėti dialogą, nes tai dažnai yra jų tikslas ir tai neveikia.

Pavykus išprovokuoti nors mažiausius susirėmimus, reikia tiesiog pasitraukti toliau nuo prasidedančio ar galimo būsimo incidento vietos - konflikto zonos. Tokiu atveju provokatoriai lieka vieni prieš jėgos struktūras ir policiją.

Tokiu būdu dažniausiai policijos įsikišimo ir nereikia, nes provokatorių lieka labai mažai, ir bręstantis konfliktas pamažu atslūgsta, nes nelieka pačios minios, kuri pagal jų planą turėtų būti panaudota provokacijoms.