Algimantas RUSTEIKA: Šėtono daigai

Taigi palyginkim, tarp kokių alternatyvų buvome patekę prieš tuos 80 metų. Aišku, rinktis negalėjome, už mus "didieji" pasirinko, susitarė ir istorinis procesas realizavo galimybes. Lygiai kaip ir dabar "didieji" pasirinks, susitars ir istorinis procesas galimybes realizuos.

TSRS mums atidavė Vokietijos atimtą Klaipėdą ir Lenkijos iš mūsų atimtą sostinę Vilnių. Taip, atidavė savo sukurtai butaforinei LTSR, kuri priklausė TSRS. Taip, tai buvo imperija, kuri nužudė ir ištrėmė pagal klasinį principą daug tūkstančių Lietuvos piliečių. Tačiau savo teritorinės savivaldos lygmens "valstybingume" išsaugojome tautą, kalbą, kultūrą ir subrandinome galimybę esant šansui valstybę atkurti. Išlikome.

Vokietija mums nieko neatidavė ir nesirengė atiduoti, tik atėmė. Jokio, net butaforinio valstybingumo mums nebuvo numatyta. Tai buvo imperija, kuri išžudė pagal rasinį-tautinį principą ne mažiau, o gal net daugiau tūkstančių Lietuvos piliečių. Jokių, net mažiausių kalbos, tautos ar kultūros išsaugojimo galimybių mums niekas neplanavo. Pagal Generalinį planą OST 85 proc. Lietuvos gyventojų turėjo būti išnaikinta arba deportuota. Likusieji suvokietinti, Lietuva kolonizuota ir apgyvendinta vokiečiais. Net menkiausių galimybių išlikti.

Jokių kitų variantų tada istorijoje nebuvo ir ne mes rinkomės. Iš dviejų blogybių mums teko mažesnė. O neblogybių, bent kokių geresnių ir iš viso kitų pasirinkimų mes tiesiog neturėjome.

Tačiau kaltinam, kaltinam ir dar kartą kaltinam. Ne save, o kitus - savo pačių tautos iškilius kultūros žmones, kurie tais lūžio metais suklydo ar tiesiog suprato realybę ir su ja susitaikė. Arba gal nebuvo tokie drąsūs mirties akivaizdoje, kokie jūs dabar esate "narsūs" ant sofų, prie klaviatūrų gadindami orą su kavytės puodeliu gležnose, darbo nemačiusiose rankelėse.

"Mums atrodo, kad atstumdami, pasmerkdami tampame didesni, šventesni: juk jeigu aš kaltinu, jeigu aš ką nors atstumiu, vadinasi, aš pats nekaltas, vadinasi, aš stipresnis, teisesnis, talentingesnis už tą, ką atstumiu. Koks puikus metas melui, šmeižtui, prasimanymams, kerštui ir sąskaitų suvedinėjimams, kokios geros sąlygos amoraliai dvasiai tarpti ir klestėti" - rašė J.Marcinkevičius. Tačiau jums juk svarbiau pasmerkti Justiną Marcinkevičių, negu kolaborantę D.Grybauskaitę, ar ne? Juk labiausiai TSRS spec.tarnybų represijas "smerkiate" tie, kurie išvogėte KGB bylas ir blokuojate KGB bendradarbių viešinimą, ar ne?

Virš 300 tūkstančių Lietuvos Respublikos piliečių yra rusai, lenkai, baltarusiai. Daugelis čia atėję į pasaulį ir užaugę, Lietuva - jų gimtoji šalis. Konstitucija jiems garantuoja teisę į įsitikinimus, teisę nebūti niekinamais dėl tautybės, teisę į žodžio laisvę. Jie ateina pagerbti karo aukų, ne vienas - savo artimųjų. Tų, kurie žuvo, nors niekas jų neklausė, ar jie nori mirti. Ir mirė už tą mažesnę iš blogybių Lietuvai, nes kitų pasirinkimų ir jie neturėjo.

Ir štai, atėję su gėlėmis į kapus, žmonės pamato benkunskines šiukšlių dėžes savo atneštiems žiedams išmesti. Dideles policijos pajėgas, pasirengusias tuojau pat sulaikyti ir nubausti už mažiausią "pažeidimą". Prezervatyvus jiems su patyčioms dalinančius "aktyvistus", laukiančius emocinių reakcijų, kurias tuojau pat neutralizuotų policija.

Visą šį antivalstybinį marazmą tyliai skatina ir palaiko valdžia. Ar ji supranta, kad šitokiais veiksmais kenkia nacionaliniam saugumui, kuriam veidmainiškai kas valandą "meldžiasi"? Ar neaišku kam nors, kad šitaip sukuriame valstybės nekentėjų ir vidaus priešų bendruomenes, iš kurių žmogiškų jausmų ir išsityčiojome? Ar būsime saugesni valstybėje, aplink kurios sostinę dauguma piliečių neapkenčia tos valstybės valdžios?

Ar kovoti su mirusiaisiais yra viskas, ką sugebame savo valstybei stiprinti globalaus pavojaus akivaizdoje? Stebint visa tai, kas įvyko gegužės 9-ąją, mane apėmė vis dažniau ateinantis jausmas. Gėda už savo Lietuvą. Ne, ne už valstybę. Už taip besielgiančius idiotus - Lietuvos priešus. Už tą skatinančią valdžią. Ir to "nepastebinčią", su viskuo visada susitaikančią Tautą.

Manote prieš šimtą metų Vokietijoje kitaip prasidėjo? Taip pat, kaip ir dabar, švietė saulutė, žmonės sėdėjo kavinėse, dauguma nekreipė dėmesio ir manė, kad tai jų neliečia. Alus su dešrelėmis buvo svarbiau.

Argi nieko neprimena kasdien eskaluojama tautinė neapykanta ir tyčiojimasis iš kitos tautos kultūros, kalbos, meno? Ujami ir viešai niekinami kitaip manantys, įbauginta ir krūmuose tupinti inteligentija, menkystų, prisitaikėlių ir dvasios ubagų siautėjimas politikoje? Pusiau sukarintų organizacijų ir grupelių, grasinančių fiziškai susidoroti su neįtikėliais, kūrimasis prie valstybės struktūrų?

Valdžia tą ne tik puikiai mato, tyliai toleruoja, bet ir vis atviriau skatina ir palaiko. Nevengia ir palaistyti lėtai dygstančių šėtono daigų. Jeigu visuomenė ir jos tikrieji lyderiai ir toliau tylės, procesas taps nebegrįžtamu. Tai tautiniais lozungais apkaišytas kelias į kultūrinę, moralinę ir galiausiai - fizinę tautos mirtį.