Ar laimės humanizmas

„Imagine all the people living life in peace...

A brotherhood of man

Imagine all the people sharing all the world".

Po aštuonerių metų ji tarsi aidu atkartojo garsiąją Martino Liuterio Kingo (Martin Luther King), Nobelio taikos premijos laureato, kalbą „Aš turiu svajonę". Šioji, anot afroamerikiečių lyderio, giliai įsišaknijusi amerikietiškoje svajonėje: vieną dieną tauta išsities ir iš tiesų įgyvendins principą „Savaime suprantama, kad visi žmonės sutverti lygūs". Leidę laisvei skambėti, jie priartins tą dieną, kai visų odos spalvų ir visų tikėjimų žmonės, susikibę rankomis kaip broliai, ištars „Free at last!" - „Pagaliau laisvi"! Anot Kingo, tam pajėgi tik meilės jėga, stipriausia neišsenkanti energija pasaulyje, galingiausias ginklas ir kūrybinė galia, siekiant taikos ir ramybės. Kitais žodžiais, tai humanizmo kelias ir įgyvendinta lygybė prieš įstatymus.

O kokį kelią apdainuoja Džonas Lenonas (John Lennon) savo baladėje? „Įsivaizduok, kad nebūtų nei dangaus, nei pragaro, - tad visi gyventų šia diena. Neliktų valstybių, dėl kurių reikėtų mirti ar žudyti, nei religijų, - ir būtų taika. Nebebūtų nuosavybės, - tad nei godumo, nei alkio, - ir visi sugyventų pasaulyje kaip broliai..." Gražu? Gražu. Žinoma, visa tai populiarios revoliucinės dvidešimtojo amžiaus šeštojo dešimtmečio idėjos. Svajonė panaikinti pasaulio neteisybę ir žmonių kančias. Skamba gražiai, bet ar veikia gražiai?

Lenonas kritiškai nesvarstė, iš kur galėjo ateiti paprasta mintis apie visų neteisybių ir kančių priežastis. Štai ji: pasaulio tvarka tyčia sukurta, kad stiprieji galėtų išnaudoti ir laikyti priespaudoje silpnuosius. Ataidi lyg K.Markso teorijos atgarsiai, jog „valstybė ir teisė yra prievartos aparatas, saugantis valdančiosios klasės valdžią ir turtą, o filosofija, religija, spauda, švietimas ir mokslas tarnauja valdančiųjų ideologijai". Ir dar trumpiau: „Neegzistuoja laisvės nuo pinigų maišo" (Leninas).

Suprask, veikia panaši į Darvino evoliucijos teorija, pritaikoma žmonių visuomenei. Kultūra, religija, mokslas, ekonomika - tik kovos už būvį ir instinktų priedanga, užtat tokios pat ydingos, kaip tie instinktai (beje, ar kultūros evoliucijos sąvoka, dėstoma biologijos pamokose, yra tos pačios minties atgarsis?).

Patyrinėkime kai kuriuos Markso teorijos aspektus. Ją nagrinėjęs žymus Amerikos ekonomistas Tomas Sovelas (Thom Sowell) pastebi, kad negatyvios ir apokaliptiškos Markso vizijos egzistavo dar iki jam susifokusuojant į kapitalizmo temą. Štai jo jaunystės eilėraščio citata: „...tada, nugalėjęs ir panašus į Dievą, aš klaidžiosiu pasaulio griuvėsiuose..."

Anot Sovelo, Marksas varginančiai sudėtingo pasaulėvaizdžio dalis sudėliojo į tokią visaapimančią, dramatišką ir patrauklią viziją, kuri sugebėjo atlaikyti daugelį logikos, praktikos prieštaravimų bei moralinį pasipiktinimą jo pasekmėmis. Jo vizija teikė sekėjams intelektualinį įkvėpimą ir tokį moralinio pranašumo jausmą, kuris leido pasmerkti oponentus kaip moraliai neįgalius arba aklus reakcionierius. Marksizmas buvo ir tebėra galinga priemonė politinei galiai laimėti... nors, ekonominiu požiūriu, jo nauda abejotina. Užtenka pripažinti, kad šalyse, kur jis buvo taikomas, problemų neišsprendė, tik sukūrė naujas.

Vargu, ar Lenonas būtų nuosekliai sekęs Markso mokymu, nes tektų atsisveikinti su humanizmu, juk vienus gelbėjant, kiti nužmoginami. Juo labiau kai teroras laikomas būtinu mechanizmu, perjungiančiu visuomenę į tarpusavio kovos būseną. Taigi, iš pažiūros, gero tikslo siekiama nehumaniškomis priemonėmis. Bet kritinė analizė Markso teorijai nebūdinga, pasak jos, žmogaus gebėjimas analizuoti, modeliuoti, prognozuoti pasekmes nedaro jo laisvo. Tiesiog ideologijai faktų nereikia, ji užburia.

Per Lietuvą pirmoji užburiančio marksizmo banga ritosi prieš šimtą metų. Nedaug trūko, kad darbininkų pasipiktinimas virstų kraujo liejimu, bet atsirado inteligentai, pradėję burti darbininkus į profsąjungas, ginančias jų teises. Kas galėtų paneigti, kad toji banga linkusi sugrįžti? Tik ar šįkart ji neužburs inteligentų? O jei leidžiama pralaimėti sveikam protui, žmonės ima vis mažiau kritiškai vertinti savo elgesį, patiki įvairiomis pseudoteorijomis.

Ir atvirkščiai, kai vysto statistinį, kritinį mąstymą, tikrina informaciją, reiškinių tarpusavio ryšius - ir kasdienis elgesys tampa atsakingesnis, mažiau reaguojama į smulkmenas, atsiranda daugiau pakantumo vieni kitiems. Yra gerų pavyzdžių, kai kairiosios krypties politikai daugelį metų bendradarbiauja su krikščioniškų pažiūrų politikais ir visuomenės veikėjais, ieškodami ir rasdami spendimus socialinei atskirčiai ir konfliktams nugalėti.

T.Sovelas pastebi, kad, nežiūrint 60 metų kovos su rasizmu, taikant naują, radikalų požiūrį į visuomenę, situacija tik blogėjo. Nauji sugalvoti principai pradėjo gyventi savo nuosavą gyvenimą ir atėjo į kitas sritis. Amerikos inteligentai pradėjo dažniau pateisinti moralinį nuosmukį ir barbarišką elgesį, tad ilgainiui jie tapo norma tam tikruose sluoksniuose.

Pavyzdžiui, pasitaiko, kad juodaodžių vaikus, kurie stengiasi būti geresni mokykloje, muša kiti vaikai. Nes jei kažkas nuolatos randa ką pavadinti kaltu, kad tu turi mažiau, kam stengtis? Didėja priešiškumas tiems, kurie stengiasi ir galvoja kitaip.

Tuo tarpu mokslas, o ne ideologija, galėtų duoti daug geresnį atkirtį rasizmui, įrodydamas, kad nėra genų, tiesiogiai siejančių rasę su intelektu ar asmeninėmis savybėmis, kad visi esame kilę iš vienos šaknies. Mokslas jau pasitarnauja, nustatydamas rasių skirtingumą, atsižvelgiant į polinkį tam tikriems sveikatos sutrikimams, ir tai panaudoja medicinoje.

Gana progresyviai ir radikaliai skamba, kad lyčių vaidmenys yra dirbtiniai, tad verčiau jų atsisakyti dėl lygiateisiškumo. Bet geriau siekti lygiateisiškumo prieš įstatymus nei remtis ideologija. Sunku patikėti, kad mūsų protėviai australopitekai vaidmenis tyčia sugalvojo. Greičiau dėl didėjančios vaiko smegenų masės evoliucijos eigoje platėjo moterų dubuo ir keitėsi kūno svorio centras. Dėl to jos nebuvo tokios greitos, kaip vyrai, ir genofondo išsaugojimui buvo svarbiau, kad medžiotų ir gintų nuo priešų vyrai, o ne moterys. Beje, paleontologai sieja išskirtinį mūsiškės žmonių rūšies išlikimą ir su tuo, kad ji pasižymėjo socialumu ir rūpinimųsi silpnesniais.

Šiandien progresyviai atrodo „Barselonos tikslų" įgyvendinimas, tai yra, ES programa, raginanti valstybes nares statyti darželius ir naudoti paskatinimą ar spaudimą, kad kuo daugiau ir anksčiau vaikų eitų į darželius, nors įrodyta, kad geram vaiko vystymuisi kritiškai svarbus vizualinis ir fizinis kontaktas su tėvais ankstyvame amžiuje. Taip pat moterų „profesinis aktyvinimas", kad profesinis darbas taptų vieninteliu jų aktyvaus gyvenimo veiksniu.

Gana netradiciškas ir šiuolaikiškas yra visuomeninis transliuotojas, kai rodo ugdomąją laidą vaikams, kur jie pamokomi „teisingai" suprasti pornografiją ir pasakoma mokytojų „trolinimo" pavyzdžių. Arba „nuvainikuojami" poetai, Nepriklausomybės kovų vadai, žadinę patriotizmą, lietuviškumą...

Yra viltis, kad inteligentai sparčiai imsis kritinio mąstymo. Po to aplink vyks grandininė reakcija, artinanti visus prie realybės ir geresnio sutarimo...