Arvydas JUOZAITIS: Ir kad jokių vaikų!

Broliai ir sesės, jeigu tą baisiąją naktį žuvo per 13 mūsų žmonių, tai kiek žuvo po jos? Nepagalvojome? Pagalvokime, o jeigu nebemokame galvoti, mums pasakys katastrofiškas gimstamumo nuosmukis. Mes patys neleidome pamatyti pasaulio šviesos, Lietuvos pasaulio, pasaulio grožio tūkstančiams tūkstančių lietuvių. Mes pražudėme tiek gyvybių, kiek joks okupantas nebūtų įstengęs nugalabinti. Taip, po 1991 sausio, broliai ir sesės, mes pražudėme pusę Lietuvos.

Kalbu ne tik apie abortus, o apie lietuvaičių nemeilę gyvybei, nenorą gimdyti. Ypač moterų nenorą. Lietuvai gyvybės sekinimo aistras - jau tikras maras. Mus apėmusi gyvybės instinktą naikinti pergalė? - apėmusi. Laisvės be šaknų ir atsakomybės pergalė. Aistra dvigubai pilietybei? Žinoma, nes juk didžiausias gėris - lietuvis be savo vienintelės Tėvynės.

***

Buvo tokia galinga ir turtinga etruskų tauta. Etruskai, žinia, stipriau nei lotynai pasidarbavo, kad Romos pasaulis ant tvirtų pamatų stotų. Dar gerokai iki respublikos, kai buvo karalių laikai. Buvę trys galingi etruskų karaliai - Tarkvinijus Priskas, Servijus Tulijus ir Tarkvinijus Išdidusis. Jie nusausino pelkes aplink Romą, jie pastatė didįjį Cirką, jie surengė pirmąsias viešas žaidynes, jie apjuosė amžinąjį Miestą siena. Pagaliau jie pastatė šventyklą ant Kapitolijaus kalvos. Dabartinė Romos didybė alsuoja jų, etruskų palikimu.

Bet kai Tarkvinijus Išdidusis suteikė varguomenei, vadinasi, plebėjams-piliečiams, mėgstantiems tik pilvo malonumus ir žaidimus, balso teisę. Teisę dalyvauti Tautos Susirinkime. Ir tada etruskų didybė baigėsi. Tarkvinijų Išdidųjį plebėjai išvijo iš Romos kaip kaip kokį prasčiausią plebėjų, ir baigtas kriukis. Toks atlygis už gerus darbus.

Žinoma, pasaulis be etruskų neišnyko: atėjo demokratija, tai yra chaosas, paskui atėjo respublika, o paskui ir cezariai.

Istorija išsaugojo kelis etruskų apibrėžimus. Vienas iš jų plynas, kaip delnas: etruskai išnyko sava valia, nes nusprendė, kad daugintis neverta. Kitas apibrėžimas įdomesnis: „Būk turtingas kaip etruskus, bet turtas tavęs neišgelbės!"

Lietuviai ne etruskai, bet... bet turto gviešiamės labiau negu gyvybės. Ir jau nutarę nebesidauginti. Išbandytas susinaikinimo kelias.

***

Praėjusį kartą rašiau apie katastrofiškai tuštėjančią Žemaitiją. Apie Kelmės kraštą, kuriame miršta keturi, o gimsta vienas, apie mokyklas, kurios sparčiai uždarinėjamos. Žodžiu, apie tamsybę, kuri slenka ant kalvotosios Žemaitijos kaip Vezuvijaus lava ant Pompėjų.

Perskaitęs juodas mano mintis, „Šiaulių krašto" redaktorius Vladas Vertelis parašė ne ką šviesesnį laiškelį. Štai jo dalis:

„Pirmasis kūdikis Šiauliuose šiais metais gimė ukrainiečių šeimoje... Pernai gimė 335 kūdikiais mažiau nei 2023 m... Buvo net dviejų savaičių laikotarpis, kai didžiulėje apskrities ligoninės Vaikų klinikoje nebuvo nė vieno gimdymo (o tai vieninteliai gimdymo namai apskrityje)."

Taigi, tautiečiai ir tėvynainiai -- drąsiai drožiame susinaikinimo keliu. Drožiame, gerokai įsidrožėme.

O šiaip viskas gerai: biudžetas bus vykdomas, pašalpos pabėgėliams-atbėgėliams bus mokamos, vėjo jėgainės statomos, keliai tiesiami, garbės ir orumo bylų teismuose skaičius pasiutiškai augs.

Viskas kaip turi būti, kai katastrofa įžengia mūsų šalį, į širdis.

O gal aš prastai negirdžiu? Dar prasčiau matau? Kaip koks Brisius? Apglušau, apžlibau, apkurtau iš nevilties? O galgi naujojo šaukimo Seimas jau pabudo? Gal sušuko ir pasibeldė į šeimas (jeigu dar yra šeimos), į gimdymo namus, į paklydusių jaunuolių galvas?! Gal sušuko: „Kelkitės, aš esu tavo Seimas, lietuvi, padėsiu!"

Bet Laisvė beldžiasi į mano smegenis - užglušina, negirdžiu.

***

Gimdymo namuose katastrofa - tai tautos katastrofos pusiaukelė. Po 20 metų nebebus Lietuvos gimdymo namuose lietuvių, vadinasi... geniug, kaip sakė prūsai. Etruskai sakė panašiai.

Bet Seimas sako: nepanikuoti čia man!

Galbūt ateis antras Vincas Kudirka ir šūktelės tautos išrinktiesiems, bedaliams: „Lietuva - lietuviams!" Šakiuose, kur kitados atvyko dirbti mūsų himno autorius, ką tik mediko diplomą iš caro išlupęs, anei darbo gavo, anei būstą. Taip jau buvo mūsų Lietuvėlėje: lietuviams vietos joje nebuvo. Net kalba lietuvių buvo po žeme pakišta ir tūnojo ten užspausta; ir tik knygnešiai, savo kailiu ir šeimomis rizikuodami, ją į šviesą ir tiesą išlupo. Išlupo. Ir kas dabar? Bėga dabar mūsų kalba nuo lietuvių kaip pasiutusi.

Jau rytoj, kai Laisvės gynėjai biologiškai baigsis, niekas nebesupras Vinco Kudirkos. Nebus kam šūktelėti „Lietuva - lietuviams!" Nes šauk nešaukęs - lietuvių čia nebebus.

Kaip etruskų - nebebus.

***

Žinoma, mes verti laisvės, nes alsuojame laisve - laisvę apgynę. Didžiąja raide Laisvės labui laužus kūrename, vienas kitą tirtančiomis rankomis sveikiname. Rusijos mešką įveikėme ir net taip pastūmėme, kad toji nulėkė iki pat Minsko. Mes ne kvaili, sulaukėme, kol meška atsistos ant mažojo kojos pirštelio, ir pastūmėme.

Ir todėl grįžtame į internetus ir salonus, į „Eurovizijas" ir teleserialus, į miestus, tik ne kaimus. Nes miestuose geidžiame matyti užrašai ant namų tik ne lietuvių kalba. Perdedu? Na taip, ketvirtadalis užrašų dar lietuviški, kad ir nukišti po angliškais. Yra dar ką veikti - tą ketvirtadalį sunaikinsime.

Smagiai kalbėdami apie pasaulinius projektus ir dirbtinį intelektą, naikiname savo gyvybę kaip etruskai. Smagus kelias.

Todėl laisvę vaikams be vaikų sukūrėme. Ir jiems globalizmo židinius Lietuvoje kuriame. O jeigu vis dar prastai jiems čia,išstumiame mokytis į ... Žodžiu, arčiau „sifilizacijos", taip sakant, kad vaikai pagyventų. O pagyvenę, ar tikrai į Lietuvėlę grįš? Ak, matyt, ni-ni, nė pirštus atkišę negrįš. Čia jiems „sifilizacijos" bus mažoka.

***

Taigi, garbė jums, moterys! Viskas prasideda nuo jūsų, gražuolių, TV ekranuose sėdinčių ir šunis glostančių. Nuo jūsų plepalų ir kalbų, ir jūsų pasaulį, politiką aiškinančių. Nuo jūsų... nuo jūsų moterystės sakramento prasideda. Juk mes per jį, su juo ir jame pradėti buvome.

Tik ar žinote, mielosios, kiek vyrų agresyviuoju feminizmu tiki? Lašelis. Tiek, kiek nuo praėjusių metų gruodžio 21-ios iki šių metų sausio 13-ios pasaulyje šviesos prisidėjo - per gaidžio žingsnį. Kaip gaidžiai surištomis kojomis tikime.

Kaipgi netikėsi, kai jūs etruskais mus pavertėte. Paspyrusios į lovos palovį, lietuvių tradicijas, pavardžių galūnes pavertusios etrustiškomis galūnėmis, - tai čepėmis, tai bunkėmis, tai zvonkėmis, tai kakėmis su makėmis, tai burkėmis, lionėmis ir liovėmis, - tai yra liūtėmis. Etruskų skulptūromis virtote.

Ir kad jokių vaikų!