Arvydas JUOZAITIS: Kaip buvo šluojami šalin ir šalinami konkurentai

perskaičiau TAVO išpažintį ir padėjau patiktuką - „KAIP RADOM - TAIP PALIKSIM".

Pamaniau, gal sugalvotum paviešinti šį dokumentą (jį išvertus šalia faksimilės)...  O gal ir mano komentarus?

Tai iš tų istorijų, kurias Tu aprašai - kaip buvo ŠLUOJAMI ŠALIN ir ŠALINAMI KONKURENTAI. Dėl Amerikos. JAV.

Prisegu tą keistą man dokumentą, kuris daug pasako. Niekas man jo nepaaiškins. Kadangi tūlas pseudoistorikas ir KGB dokumentų žinovas A. Anušauskas net „nemato" manęs Sąjūdžio istorijoje, nemini net pavardės ir toje didelėje knygoje „Kelias į Nepriklausomybę. Lietuvos Sąjūdis 1988-1991" (2010) negaliu jo prašyti paaiškinti.

----

KGB ataskaitoje-spravkoje mane vadina „buvusiu"!  Jo pabaigoje net mini  „Sąjūdžio lyderius", kurie mane vertina. Įdomu, kuris? Į JAV aš vykau kaip Sąjūdžio lyderis.

1989 rudenį, po mano atsisakymo vykti į Gotlandą, kur buvo pasirašytas pasaulio lietuvių vienybės  komunikatas (J. Pajaujis asmeniškai kvietė, atvykęs į Sąjūdžio būstinę), o ir po Baltijos kelio buvo pats laikas kelionei  į JAV - reikalingas žygis ant SĄJŪDŽIO bangos. Propaganda ir didžioji politika.

Kelionė/vojažas įvyko išsyk po V.Landsbergio nuvykimo į JAV. Bet manoji buvo daug platesnė Lietuvos laisvės propagandos erdve. Užtrukau ilgai, net 1,5 mėnesio. Nuo Rugsėjo 5 d. iki spalio 22 d.. Visur buvau sutinkamas kaip lyderis.   11 miestų, dešimtyse bendruomenių, JAV lietuvių organizacijų ir lyderių.

Iškvietimas buvo toks: SANTAROS-ŠVIESOS suvažiavimas „Tabor farmoje", tai yra, formaliai - Valdo Adamkaus kvietimas.

V.Adamkus kelionės neapmokėjo. Nuskridau už savo santaupas, o pargrįžti bilietui V.Adamkus paskelbė rinkliavą SANTAROJE-ŠVIESOJE, ir broliai, sesės sumetė kelis tūkstančius dolerių.

Gerokai keista, kad KGB ataskaitoje neminimas Stasys LOZORAITIS. Po LIETUVOS AMBASADOS stogu Vašingtone gyvenau kelias paras, iš ten vykau į Valstybės Departamentą ir kitas Vašingtono institucijas, Kongresą, pas politikus. Beje, ir pokalbiai su ambasadoriumi S. Lozoraičiu buvo labai rimti, kaip antai: ką turi daryti svarbiausia mūsų ambasada, tai yra pats S. Lozoraitis, Lietuvai artimiausiu metu paskelbus nepriklausomybę. Kad nepriklausomybė bus skelbiama mums buvo konstanta. Mano atvykimo proga ambasadoje buvo surengtas oficialus priėmimas.

Bet! Kelionės/vojažo liūto dalį finansavo Juozas Kazickas. „Tabor farmoje", SANTAROJE-ŠVIESOJE nebuvo savas. Juozo Kazicko dėmesys ir draugystė buvo ypatinga, globojanti. Kone viską finansavo. Visus skrydžius. 

Kiek priešistorės:

Juozas Kazickas pirmasis man paskambino dar 1988 metų birželį į Žvėryno namus  („Sąjūdžio žinių" redakciją) ir pasakė, kad sužavėtas perspektyvomis, nes „Politinė kultūra ir Lietuva" jį pažadino veikti Lietuvos labui. Pasidomėjęs apie „Perestroiką", jis mato gerus šansus Lietuvai.

Tada dar pranešė, kad užsakė Sauliui Sužiedėliui (Amerikos balsas) tos mano akcijos/paskaitos vertimą į anglų kalbą, ir ėmė ją platinti Amerikoje.   (Įdomu pažymėti: sveikinimą Sąjūdžio Steigiamajam suvažiavimui jis atsiuntė man į butą - tėvų adresu („Atgimimas" taip ir paskelbė). Taigi, J. Kazicko globa buvo ypatinga. Buvau ne tik 11 miestų, nuo Rytų iki Vakarų. Miesteliai neskaičiuojami.

Pavyzdžiui, Kalifornijoje, šalia B. Brazdžionio,  pilyje buvo ištaisytas balius „kone prezidentinis". Dauguma lietuvių laikė mane perspektyvesniu už V.Landsbergį. Ir ne tik savo tarpe, bet ir amerikiečiams pristatydavo mane kaip Lietuvos nepriklausomybės judėjimo lyderį, būsimą premjerą, o gal ir prezidentą. Pagaliau J. Kazickas įvedė mane į Rokfelerio centrą, pas vyriausiąjį. Pusryčio pokalbiui.

Kur tik nebuvau - ir „endowmentuose", ir liberalizmo bastione CATO institute. Ir ... daug kur. KGB ataskaitoje ne viskas paženklinta. Buvau  Adolfo Damušio, 1941 metų Laikinosios Vyriausybės ministro ir gryno „antisovieto" svečias, su juo kartu nuveikėm kelias akcijas. Į Valstybės departamentą ir JTO vedė Arūnas Pemkus ir Gintė Damušytė. 

Saulius Anužis, šiame amžiuje buvęs kandidatu (vienu iš dviejų) į RESPUBLIKONŲ PARTIJOS pirmininkus (rinkimus pralaimėjo), - mano didžiausias globėjas Ilinojaus valstijos Kongrese, Liancinge. (Vėliau savo sūnų,  atskraidinęs į Vilnių, pakrikštijo Arvydo vardu, tapau krikštatėviu (pas Monsinjorą Vasiliauską).

Juozas Kazickas, manau, daugiausiai dėmesio ir pinigų, o ir laiko, ir jėgų sudėjo į Kazimierą Prunskienę. Tai nutiko lygiai po metų, 1990-iais, kai ji tapo oficialia Lietuvos premjere. J. Kazickas premjerę lydėjo pas 4 pasaulio lyderius, visur buvo su ja, nesiafišuodamas. Vakarų pasaulio lyderiams KAZIMIERA PRUNSKIENĖ, o ne kas kitas atvėrė akis, sąžinę ir Lietuvos inovacijas, Lietuvai šansą. Po susitikimo su ja tiek M. Tečer, tiek H. Kolis parašė ir rimtai pakalbėjo su M. Gorbačiovu.

Ir vien už tai Kazimiera Prunskienė buvo išsyk imta naikinti LIETUVOJE. Nes ji - pirmoji! Jai nebuvo atleista ši sėkmė, V. Landsbergis (ir kiek menkiau V. Čepaitis) ėmė išsyk daryti ją „Kremliaus agente" (Panaudodami ir Antaną Terlecką, ir kt.)

Kazimieros, „gintarinės ledi", nebuvo galima pašalinti iš kelio - per didelė pasaulinė jos reikšmė. Bet buvo vienas vidinis, lietuviškas būdas, - visais įmanomais būdais apšaukti ją KREMLIAUS AGENTE. Apšaukė. Pašalino iš kelio sunkiausiu momentu. Ir net apkaltino dėl to momento - 1991 metų sausio įvykių.

KLAUSIMAS TOKS: kaip nuo K. Prunskienės (o ir manęs)  atsimetė, kaip mūsų atsisakė Juozas Kazickas? Juk tiek į mus investavo (ypač į Prunskienę)! Atsipirko...  dideliais pinigais.  Manau, kad  atvesdamas į Lietuvą Williams. „Mažeikių Naftą" mes padovanojome iš dalies ir Juozui Kazickui, o jau Williams susitarė su rusais. (Jukos). 

Akivaizdus vienas klausimas be atsakymo: kodėl Juozo Kazicko ir jo komandos nėra  šioje KGB ataskaitoje/spravkėjė?

------

Mano išvada: ataskaitą sudarė ir parašė, artimi tuo metu JAV man, lietuviai.

Štai detalė, išduodanti, kad KGB informatoriai buvo iš lietuvių: Niujorke aš daviau erdvų interviu rusų emigrantų didžiausiam laikraščiui „Novoje russkoje slovo", interviu vadinosi „Litovcy chotiat svobody", - ir apie jį ataskaitoje nė žodžio. Pražiopsojo dėl to, kad pavadinime mano pavardės nebuvo?  Neatidus seklys, kuris nė rusiškai neskaitė.

Taigi, kas galėjo būti informatoriai? Visi. Nes visa mano kelionė buvo viešas reikalas. Išskyrus kelis momentus.

Ypatinga persona - Rita Dapkutė. Labiausiai tikėtina, nes ji buvo SĄJŪDŽIO INFO biuro atstovė Čikagoje (Rimo Kanapienio sukurtos SIA - Sąjūdžio informacinės agentūros -  ryšininkė su JAV).   Vėliau ji prisipažino, kad ir FTB, ir KGB vienu metu buvo „pagauta". 

Rita Dapkutė  sudarinėjo mano kelionės dienotvarkę, ji lydėjo mane Rytų pakrantėje. O ir viską, viską iki detalių žinojo. Nesunku buvo rinkti žinias - telefonais skambinant kontroliuoti, kur aš ir su kuo. (Bet  ji nekalbėjo rusiškai). Kas teikė jai žinias? Visi. Juk oficiali Sąjūdžio SIA agentūros žurnalistė.

Vaidmuo, manau, tenka ir Rasai Razgaitienei. Ji vėliau (1997 m.)  atsirado Lietuvoje ir tuoj pat - prie Artūro Paulausko. Ji ėmė vadovauti jo rinkimams į prezidentus (II ture).

Visi kiti tiesiog dalijosi geromis žiniomis.

Audronė  Misiūnienė. Ji „globojo" mane Niujorke, jos vyras Romas Misiūnas netruko tapti mūsų ambasadoriumi Izraelyje.  

Gintė Damušytė. Ina Bertulytė-Bray... Ši aistruolė-geruolė Vakarų pakrantėje buvo tiesiog mano ambasadorė. Ji viską, o viską surengė. (Ji ir dabar tebėra draugė.) Ina daug kur vedė (net pas ekologinės gamybos gigantus), ji „pramušė" man vizitą pas Bobą Volšą, „GoodWill Games" (Olimpinių žaidynių pakaitalą) org. komiteto pirmininką; ėjome ten kartu su Valdu Adamkumi.  Taip, į JAV vykau ir su LTOK (mūsų Olimpinio komiteto) įgaliojimais. Susitikau su didžiausiais Vakarų laikraščių ir radijo stočių žurnalistais,  interviu - viskas Inos Bertulytės-Bray dėka.   

Kelionė ritosi į JAV vakarus ir atgal - į rytus.  Į Niujorką - vėl pas J. Kazicką, vėl jo šeimoje (ir su Jūratės Kazickaitės šeima).  Jau ne tik Niujorko „Neris" firmos bute, po Crysler vėduokle, bet ir Virginijos kalnuose, jo viloje (privačiu lėktuvu skridome). Ir vėlgi - JAV institucijos, finansų ir politikos bosai. 

Pasiutę buvo laikai. Ir visai negaila. Praeitis nemiršta, ji net nesibaigia.

Ir štai ženklas: apie šią kelionę, jos mastus ir reikšmę, o ir apskritai apie daug ką iš to, ką padarėme kartu, ką nuveikėme - nė žodžio...  knygose apie Juozą Kazicką (jo „memuarais" remiantis). Šis tas užsimenama knygose-pasakojimuose apie Valdą Adamkų.

Vito Tomkaus trigrašis: Ačiū, Arvydai, už atvirumą, bet savo nuoskaudų neminėsiu... Nes dauguma Landsbergio "nuskriaustų" bendražygių jau kapuose (Marcinkevičius, Ozolas, Genzelis, Petkevičius, dar gyvi Vaišvila, Prunskienė etc). Be to, profesoriui ir taip pernelyg daug svetimos garbės ir dėmesio priskiriama. Ne veltui giedojo: "Kas man iš tos laimės ir iš tos garbės. Jei aš vienas džiaugsiuos, o kiti liūdės." Nors, sako, kad iš dainos žodžių neišmesi, bet pridėti, manau, dar galima: Senelis džiaugiasi toli gražu ne vienas su anūkais ir marčiom, bet su visa šaika (Navickiene, Kreiviu, Masiuliu, plius Skaiste su Ingrida ir t.t.) Nepaisant skandalingo pinigų plovimo per "Foxpay", kalėjimo mafijos bosai, įtariu, išvengs. Ne tik dėl to, kad daug su ja susijusių dirbo ir tebedirba prokuratūroje, FNTT, Finansų ministerijoje, kitose valdžios bei jėgos struktūrose, bet ir todėl, kad mišrūnė PIŠ aiškiai lietuviams pasakė, kad yra ne prie ko! Nežinau, ar lietuviai išgirdo, bet prokurorai iškart suprato: KAS ir PRIE KO?

Dokumentai iš KGB ataskaitų: