4 nuotr.Štai ji - šių metų spalio 13-ji, ir vėjo blaškoma dangaus didybė, ir nerimas.
Nerimstančia širdimi laukiau šios dienos, vis nesumodamas, ką daryti?
Ir dabar nežinau, ar turiu teisę minėti ją, apie ją rašyti? Tačiau jeigu ne aš - tai kas? Niekas nepaliudys.
Sukanka 70 metų pirmam romantiškiausios-nelaimingiausios meilės bučiniui. Irenos Kostkevičiūtės ir Vinco Mykolaičio-Putino „būties valandai" - 70.
Iš šalies žvelgiant - ir kas? Ar kas neįprasto? Visokių meilės ryšių būta, visokių bus, kol žemė ir dangus sugyvens.
Ji - studentė, jis - profesorius, jai 27, jam 61.
Ir vis dėlto jis - lietuvių literatūros klasikas, o ji - tik nuo mokyklos suolo jį garbinanti „literatūrinė mergelė". Nelygiavertis santykis, neįmanomas ryšys? O ne, jis tapo lygiaverčiu ir įmanomu 1954 metų spalio 13 dieną, kai profesorius ištarė savo studentei-mokinei: „Norėčiau visuomet būti kartu". Ištarė šiai įteikęs savo baigtą darbą. Nutiko tai bute, Tauro gatvėje, kur ir dabar alsuoja jo siela. Tą valandą kreipiniai „jūs" ir „profesoriau" jiedviem nukrito kaip grandinės, liko tik skaidrus kaip ašara „tu".
Apie šią meilę žinojau. Visas Vilnius apie ją žinojo, o ir Kaunas žinojo. Aldona Ruseckaitė dar nebuvo nė susapnavusi, kad rašys pasakojimų knygą „EMMI: Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimo moterys", o apie ją jau buvo daug liudijimų. Bet štai ...
Taip, prieš 30 metų, šią spalio 13 ją, išgirdau meilę iš meilės židinio, iš Irenos širdies. Lukiškių aikštėje, kur jiedu skirdavę vienas kitam pasimatymus, buvusioje Lenino aikštėje.
Irena pasakojo ramiai, be ašaros balse, tarsi tūkstantąjį kartą pasakojo sau, ne man. Dangus plėšė debesis virš mūsų, klausiau išpažinties ant to paties suolelio, ant kuriuo sėdėdavo jiedu su Putinu (Irena tardavo tik „Putinas"). Stingau nuo šalia įsivaizduojamo Liudo Vasario prototipo, protagonisto ir antagonisto šešėlio. Stingau netikėdamas savo laime visa tai girdėti, vis užsimerkdamas.
Irena pasakojo ilgai, neskubėdama, tarsi džiaugdamasi, žinodama - Jis girdi. Ir vaidenosi man Nepažįstamosios, Liucės, baronienės, Auksės-Emilijos balsai. Atsargiai liečiau ranką, tą pačią, kurią ant šio suolelio lietė ir Putinas. Tai buvo pasiutimas. Tokios istorijos galima klausytis tik nealsuojant, ir tiesa, aš vos alsavau.
Kodėl šiai išpažinčiai ji pasirinko mane? Nežinau. Gal tik todėl, kad taip būna - mudu jau buvome labai geri draugai.
Ištikimoji Irena-Ira-Irutė liko savo Putinui-Putinėliui vienintele nepaliesta moterimi iki paskutinės jo dienos 1967 metų birželį. O ir po to. Ir po to, iki 2007 metų liepos, kai pati Irena išėjo į tą pačią amžinybę. Ji tikėjo - ji buvo skirta jam, ir jis jos laukė.
Metus po Putino mirties ji kasdien eidavo ant jo kapo Rasose. Ji padarė viską, kad Vincas Mykolaitis-Putinas gulėtų šalia Jono Basanavičiaus. Ji pasiekė, kad ant kapo stovėtų Vlado Vildžiūno žmogaus siluetas, nelyginant draskomas debesis. Ji parinko jo paties žodžius antkapio užrašui: ,,Aš nei vergas, nei karalius, tik žmogus".
Tokia moteris - palaima kūrėjui. Ir pražūtis vyrui.
Be Irenos Kostkevičiūtės lietuvių literatūra tikrai neturėtų dviejų poezijos šedevrų - „Būties valandos" ir „Lango".
Vincas Mykolaitis-Putinas be savo paskutinės mūzos nebūtų turėjęs spindinčios vakaro saulės, kuri valdė ir šildė jį iki paskutinės valandos.
Šiose nuotraukose - tai jiedu, paveikslavę vienas kitą „savo sode", Bernardinuose.
Likę autografų, liudijančių neįveiktą dviejų žmonių meilę. Pateikiu unikalų įrašą ant pirmojo rinktinių raštų tomo, raštų, kurie buvo išleisti „prie okupantų ir prie komunistų".
Klasiko neįveikia niekas - nei jo paties sielvartas.
