1 nuotr.1988-taisiais, Sąjūdžio atsiradimo ir mūsų tautos atgimimo metais, Lietuvos sportininkai Kalgario žiemos ir Seulo vasaros olimpiadose iškovojo 11 aukso, 3 sidabro ir 3 bronzos medalius. Mūsiškiai tada dalyvavo Tarybų Sąjungos rinktinės sudėtyje, o pasitelkę neoficialią komandinę įskaitą, pamatėme, kad aplenkėme tokias sportiškas šalis kaip Ispanija, Švedija, Austrija, Belgija, Suomija.
Įdomiausia, kad padalinę iškovotus medalius Lietuvos gyventojų skaičiui, galėjome save vadinti sportiškiausia vos ne viso pasaulio tauta. Tada mintyse skaičiavome, kokią vietą užimtume, jei būtume laisvi, tada dar nežinodami, kad paskutinį kartą startavome su svetima vėliava. Tų metų gruodžio 11-ąją savo Tautinį olimpinį komitetą atkūrėme anksčiau, nei mūsų šalis paskelbė nepriklausomybę.
Vėliau, dalyvaujant Olimpinėse žaidynėse, mūsų sportininkai vis džiugindavo iškovotais aukso ir kitų spalvų medaliais, kol iš prieš trejus metus vykusios Tokijo olimpiados Lietuvos komanda grįžo ... tik su vienu sidabro medaliu. Jį mūsų šaliai iškovojo Laura Asadauskaitė, kuri pakartojo Tokijuje 1964 metų boksininko R. Tamulio pasiekimą, kai jis vienintelis iš lietuvių sportininkų tada grįžo su apdovanojimu.
Šiemet Paryžiaus olimpiadoje pasirodėme geriau. Nors aukso neiškovojome, bet namo mūsiškiai parvežė du sidabro ir du bronzos medalius.
Ir vis dėlto, stebint mūsų sportinį gyvenimą, kalbantis su sporto žmonėmis, susidaro įspūdis, kad kažkas šioje srityje yra negerai. Kalba būtų ne tiek apie pačius sportininkus, kurie dažnai atstovaudami Lietuvai padaro viską, ką gali, o apie valstybės požiūrį į patį sportą ir jo vietą mūsų šalies gyvenime.
Taip, Prezidentas Gitanas Nausėda palaikė Lietuvos sportininkus Paryžiuje, taip, valdžia prizininkams skyrė solidžias premijas, bet ne tai svarbiausia.
Pradėti reikėtų nuo to, kad sportas, lietuvių sportininkų pergalės - tai tautą vienijantis veiksnys. Taip, kaip kalba, papročiai, tradicijos ir apskritai visa kultūra. Ar galima su kuo nors palyginti tą jausmą, kai visa Lietuva išeina šėlioti į gatves, mūsų krepšininkams laimėjus prieš JAV komandą? Mes tada didžiuojamės, kad esame lietuviai, lygiai taip pat, kai mūsų sostinėje Vilniuje vyksta Dainų šventės dalyvių eitynės, kada iš viso pasaulio tėvynėn susirinkę mūsų tautiečiai žygiuoja pasipuošę nacionaliniais kostiumais.
Tada apima toks pats jausmas, kaip ir sovietmečiu per Justino Marcinkevičiaus „Mažvydo" spektaklį su ašaromis akyse visi atsistoję teatre kartojome: „Lie-tu-va". Ir dabar tai jaučiame, kai tarptautinėse varžybose ant nugalėtojų pakylos matome sportininką su tokiu pačiu užrašu – „Lietuva" ant krūtinės.
Kauno „Žalgirio" tuometinės pergalės prieš CASK man visada asocijavosi su lietuvių tautos pasipriešinimu sovietinei okupacijai ir uždegdavo visus mus, lietuvius, kovoti parodant, kad esame pavergti, bet nenugalėti.
1989 m. tuometiniame Leningrade, Losevo kanale, laimėję SSSR taurę komandinėje estafetėje, sunkiai galėjome išlipti iš baidarių. Susirinkę varžybų pasižiūrėti vietiniai žiūrovai, iki tol energingai palaikę savus, nutilo, kai iškėlėme Lietuvos trispalvę. Tada tai buvo mūsų komandos Žalgirio mūšis! Pralaimėję lenktynes maskviečiai ir leningradiečiai, iki tol šaipęsi iš mūsų siekių, tada kalbėjo, kad „tapsite nepriklausomi".
Liaudies „diplomatiniai sugebėjimai" visada yra svarbesni už tuo užsiimančių politikų kalbas. Bet grįžkime prie sporto.
1991-ieji, pirmosios Pasaulio lietuvių žaidynės Lietuvoje. Ūlos maratono išvakarėse Medininkuose nužudyti Lietuvos pareigūnai, skelbiama gedulo diena, trumpinamos varžybos, bet mūsų rungtyje varžosi Lenkijos, Latvijos lietuviai. Baidarių varžybose nugalėtojais tapusius brolius Stasį ir Romą Gimbučius, nuo mūsų su Anatolijum Korolkovu antraisiais likusių, skiria keliolika sekundžių.
Kodėl tai rašau, o kad po 30-ies metų, sėdę į dvivietę baidarę su R. Gimbučiu, antrąją likusią dvivietę aplenkiam daugiau kaip per valanda. Toks dabar pasaulio lietuvių sporto lygis. Per trisdešimt mūsų nepriklausomybės metų nusivažiavom iki to, kad sporto specialistai tapo nereikalingi, o varžybas rengia konkursus laimėjusios, komercinę patirtį turinčios ir rinkos dėsnius išmanančios „vadybininkų" kompanijos. Sportininkų rezultatai čia tampa antraeiliu dalyku, o pagrindinis tokių varžybų dalykas - jų atidarymo ir uždarymo ceremonijos, kur į dangų šauna fejerverkų gausybė.
Mūsų valdžiai, jeigu jai rūpėtų patriotizmas, pirmiausia reikėtų atkurti sporto departamentą – įstaigą, pavaldžią Vyriausybei, o ne priedą prie kokios nors ŠMSM, kuri ir savo tiesioginių pareigų susitvarkyti nesugeba. Jiems ir su moksleivių sportavimu nelabai sekasi, o ką kalbėti apie aukštojo sportinio meistriškumo atletus. Susidaro įspūdis, kad dabar mokytojai užsiima ne mokinių visokeriopu ugdymu, o vykdo ŠMSM nurodymus, kur prioritetus diktuoja Laisvės partija ir LGBT.
Jei Lietuvos mokyklose šalies istoriją dėstytų iš tarpukario Adolfo Šapokos vadovėlių, jei grįžtume prie sovietinio kūno kultūros mokymo modelio, kaip tą padarė vokiečiai, šiandien nereikėtų lieti ašarų, kad mūsų krepšininkai vėl nepateko į Olimpines žaidynes.
Nereikėtų stebėtis, kad už pinigus NBA žaidžiantis Domantas Sabonis ten atrodo puikiai, o mūsų šalies rinktinėje - apgailėtinai.
Man atrodo, kad tai ir yra priežastys, dėl kurių mums tik per nago juodymą nepavyksta patekti į finalus arba laimėti medalius.
