Bandau sugalvoti, kokiu lietuvišku keiksmažodžiu galima apibūdinti šitos Vyriausybės darbą.
- Kad jų kur bala, - sako Algis iš Varėnos rajone esančio Ašašnykų kaimo, kuriame užaugo I. Šimonytės senelis.
Prie lenkų šiame Lietuvos patriotų kaime veikė stipri šv. Kazimiero draugija, kuri kaime statė dvigubus medinius kryžius kaip ištikimybės savo Tėvynei simbolį.
- O šita sena merga, Trainavičiaus anūkė, inleido lietuviškon abėcėlėn lenkiškas raides. Vilniaus sporto rūmus žydams padovanojo. Tai galėjo, po perkūnais, savo dziedo Vinco namų Kukliansky muziejui atiduoc. Tegul tynai pasakoja, kap gretimo Muzteikos kaimo vyrus raudoni partizanai žydiškom pavardėm karo pabaigoj sušaudė... Rupūžė!
Dabar neveikiantys Vilniaus sporto rūmai pasaulio mastu vertinamas kaip unikalus, gelžbetoninės architektūros pavyzdys, kuriame 1988 m. vyko istorinis Lietuvai Sąjūdžio suvažiavimas, I. Šimonytės perduotas žydų bendruomenei. Žydai, save tituluojantys Dievo išrinkta tauta, išmintingi žmonės, dalintis moka. Galvoju, kad ir šiuo atveju nei I. Šimonytės, nei jos vedamos į LR Seimo rinkimus konservatorių partijos tikrai nenuskriaus ir be duonos kąsnio nepaliks.
Nuo pat kadencijos pradžios Premjerės I. Šimonytės vadovaujama komanda man atrodė „nei velnias, nei gegutė", bet ir tikrai ne Lietuvos žmonėmis besirūpinanti mūsų šalies Vyriausybė. Tai, greičiau, panašėjo ne į valstybės reikalais užsiimančius žmones, o Premjerės sukviestus, pro šalį ėjusius atsitiktinius draugus ir pažįstamus su valdančiąją koaliciją sudarančių partijų narių bilietais.
Prisiminkim pirmą rimtą dabartinės Vyriausybės išbandymą - Covid-19 pandemiją, kurios suvaldymui vadovavo kaip karvė apie žvaigždes, taip apie mediciną nusimanantis I. Šimonytės SAM vadovu paskirtas ministras A. Dulkys. Praėjus laikui nesikartosiu apie „sąmokslo teorijas", skleidžiamas dėl pandemijos, bet Lietuvoje su įvestais „galimybių pasais" ir supirktomis perteklinėmis vakcinų bei jų testų dozėmis žmones tarpusavyje supriešinti pavyko puikiai.
Jau nekalbant, kad visa tai buvo daroma iš mūsų visų mokesčių mokėtojų surenkamų pinigų valstybės biudžeto. Nežinau, kokio kioskelio savininkas dirbti savo buhaltere būtų priėmęs konservatorę G. Skaistę, bet ji puikiai tiko I. Šimonytei, skyrusiai ją į šalies finansų ministro pareigas. Rezultatas - išaugusi infliacija ir visų Lietuvos žmonių normalaus pragyvenimo kaštai. Nesivarginsiu su aiškinimais, tik palyginkit, kiek už tą patį daiktą, maistą mokėjote šios Vyriausybės valdymo pradžioje ir dabar. Tą patį galima pasakyti ir apie kuro kainas, kurios mūsuose išlieka bene didžiausios ES, vis kaltinant karą Ukrainoje, lyg kitose Europos šalyse viso to nesijaustų.
Kuro kainos ir visa energetika - tarpusavyje susiję dalykai. O čia ir priėjome prie geriausio, straipsnio pavadinimui tinkančio pavyzdžio, konservatorių energetikos ministro D. Kreivio. Bet čia reikėtų prisiminti praeitį. Vargu, ar kuris buvęs 1991-ųjų sausio 13-osios naktį Parlamente galėjo pagalvoti, kad jų visų ginamas V. Landsbergis „Lietuvos Dalia" paskelbs tada kitoje barikadų pusėje, J. Burokevičiaus štabe, buvusią Dalią Grybauskaitę? Šiai su konservatorių pagalba tapus šalie Prezidente, įsiminė jos pasakyta mintis, kad energetikoje milijardas į ten ar į ten, nieko nereiškia. Kur pinigai, kur milijardai eurų, visada ieškokite konservatorių. Čia visada rasite R. Masiulį, D. Kreivį ir Landsbergių pavardes.
Energetikos sektoriuje įsigalėjus Tėvynės sąjungai ieškant naudos sau, Lietuvoje vadovaujant I. Šimonytės Vyriausybei, melagingai remiantis ES direktyvomis, prastumiama „nepriklausomų elektros tiekėjų" afera. Visi žmonės privalo elektrą gauti ne iš gamintojų, o iš perpardavinėtojų-tarpininkų, kurie, kaip sakė „faktinis" valstybės vadovas, „kas gali paneigti, kad..." nėra su konservatorių partija susiję piliečiai. Tad tvarkosi su I. Šimonytės į pralaimėjimą LR Seimo rinkimuose vedami partiečiai savo piniginius reikalus taip, jog ir po jų neskurstų, o visiems ir toliau galėtų „špygas rodyti". O čia priėjom prie dar vieno I. Šimonytės, kurią laikom geriausia D. Grybauskaitės mokine, Vyriausybės pasiekimo, politinės kultūros nuopuolio Lietuvoje.
Rusiškas „ja načalnik, ty dūrak" pasiekė aukščiausią lygį per visą atkurtos Lietuvos nepriklausomos valstybės istoriją. Neklausymas, nesusikalbėjimas su tauta, arogancija, oponentų ir kitą nuomonę turinčių žmonių niekinimas ir įžeidinėjimas tapo įprastine I. Šimonytės vadovaujamos Vyriausybės ir visos valdžios elgesio sudėtine dalimi. Ar mūsų šalies piliečiai gali tikėti valdžia, kai ji visaip išsisukinėja nuo Š. Stepukonio, iššvaisčiusio pensijų dešimtis milijonų eurų, ryšių ir aferų su Landsbergių gimine. Ar gali tikėtis teisingumo, kai už pedofilija kaltinamo K. Bartoševičiaus (kuris turi nuotraukų su Landsbergiais) ir, nors teisiamas, dabar „poilsiauja" Italijoje, konservatorių partija dėl to net neatsiprašo savo rinkėjų?
Gali neatsakyti, o žmonės verčiau patyli, pasišalina, nenorėdami įžeisti ar pažeminti visokių valdžiai prijaučiančių tapinų, kuriems elgesio standartus diktuoja įvairūs šurajevai ar jakelaičiai.
Kai galiojant dvigubiems standartams, kurių vienokie taikomi dabartinės valdžios palaimintiems pateptiesiems, o visiems likusiems - kitokie, Lietuvoje įsigali tiesos sakymo baimė. Negali sakyti, ką galvoji, nes gali likti be darbo, belieka įsiklausyti dabartinės Premjerės I. Šimonytės patarimo: „Ateis kiti rinkimai, išsirinksit, ką norėsit".
Geriau nepasakysiu, tad palaukim spalio mėnesio.