Gediminas JAKAVONIS: Kai Lietuva kryžkelėje, o jos valdžia akligatvyje

Monikutės vadovaujamos TV tądien „keptas blynas" su visais stagnacinės viešųjų ryšių pijarininkų šalies pastangomis atrodė daugiau nei prisvilęs. Tokio nevykusio valstybės atkūrimo jubiliejui skirto koncerto, kurį iš Katedros aikštės demonstravo LRT, neteko matyti jau seniai.

„Žindyvės" M. Garbačiauskaitės-Budrienės „penimos" pop-šou žvaigždės tą vakarą atrodė daugiau nei apgailėtinai ir daugelis šventinio koncerto žiūrovų tiesiog persijungė kitus televizijos kanalus, kad tą mums visiems brangią dieną pailsėtų nuo landsbergiškos ideologijos apologetų.

Gana jau iki šiol prisižiūrėjome lietuviškuoju Brežnevu tautoje vadinamo V. Landsbergio benefiso, kurį jis surengė saviškių atgabentas į Nepriklausomybės aikštę, kur eilinį kartą mums sakė pasaulį moralizuojančią kalbą.

„Drebėjo" jos klausydamas JAV prezidentas Donaldas Trumpas, „neturėjo iš gėdos kur akių dėti" Vladimiras Putinas, o prasidėjus pataikūnų ovacijoms, beliko išjungti televizorių...

Niekas nėra apsaugotas nuo su senatve ateinančio marazmo, kurį stengiasi nuo svetimų nuslėpti mūsų artimieji, bet Landsbergių šeima, gerą gyvenimą kurianti iš „patriarcho" kulto, pasirinko kitą kelią, kai pastarojo nusišnekėjimai tautai pateikiami kaip išminties „deimantai". Na ir kas, kad šitaip besielgdami šeimynykščiai ir visa konservatorių šutvė lietuvius verčia mankurtais, už tai šios giminės ir jų įkurtos partijos nariai gyvena kaip inkstai taukuose.

Anūkui Gabrieliui būnant valdžioje, V. Landsbergis paskelbtas šalies vadovu, o šiemet besiramstydamas balkono turėklais, Vasario 16-ąją jau buvo tituluojamas Lietuvos valdovu.

Kurti „patriarcho" genialumo legendą pasijungė ir iki šiol šešėlyje tūnojęs jo sūnus V. V. Landsbergis, sukūręs filmą, kaip pats komentavo, apie dvi didžiausias mūsų tautos asmenybes, t. y. M. K. Čiurlionį ir savo tėvą V. Landsbergį! Va taip va! Filme buvęs marksizmo-leninizmo katedros dėstytojas pasakoja, kad jaučiasi esantis M. K. Čiurlionio broliu ir diriguoja vėjo siūbuojamoms pušelėms žinomiausio Lietuvos menininko sukurtą simfoniją „Miške".

Po šio sovietinės imperijos griūties nuopelnus prisiskyrusio LTSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pasisakymo, tai jau kelintas rimtas atvejis, kad šį ponulį turėtų išsivežti psichoneurologinio dispanserio sanitarai. Bet Lietuvoje, kur žmonėms kalama į galvas, kad be Landsbergių giminės mes nieko neturėtume, tai tapo įprastinė gyvenimo norma, kur sveiko proto ir teisinės sąvokos, susijusios su šia gimine bei jos aferomis, negalioja.

Ar reikia primindinėti Š. Stepukonio finansines aferas, su milijonieriaus verslininko R. Karpavičiaus mirtimi susijusius asmenis?

Bet grįžkim prie LRT, kuri tą šventinę dieną transliavo tokį abejotinos istorinės-meninės reikšmės V. V. Landsbergio filmą „Poetas". Vis galvoju, kodėl šio kūrinio autoriui, kuris taip noriai kišasi į pokario Lietuvos reikalus, nepastačius kino apie mūsų to laikotarpio tautos budelį Nachmaną Dušanskį, papasakojant, kieno dėka jis, mums atgavus nepriklausomybę, atsidūrė Izraelyje? Tikrai, ne taip kaip filmą „Poetas", šį pasižiūrėčiau iki galo.

Šventiniame mūsų atkurtos nepriklausomybės paminėjimo posėdyje LRT generalinė direktorė Monikutė, nutaisiusi, mano manymu, kapinių gražuolės miną, sveikino S. Skvernelio Sanča Panča vadinamą A. Stončaitį. Kaip toj patarlėj: „Ranka ranką plauna". Jūs pas mus „kontoroje" nedarykit audito, o mes nesidomėsim, kam dabartinis LR Seimo pirmininkas, būdamas premjeru, vadovaudamasis savo riebaus suvalkietiško skarmalavičiaus katino mąstysena, pardavė po devyniais užraktais dabar dar vis įslaptintas „Ignitis" akcijas.

Bet atrodo, kad Amerikos prezidento D. Trumpo supurtyto pasaulio banga kažkiek palietė ir mūsų šalies valdžioje esančių politikų elito protus. Geriausias to pavyzdys - reakcija į Nepriklausomybės akto signatarų klubo prezidentės B. Valionytės kalbą, po kurios LR Seimo salėje esantys paminėjimo dalyviai plodami atsistojo.

Prieš keletą metų panašiai kalbant signatarei Z. Šličytei, mūsų modernieji politikai stojosi, kad protestuodami paliktų salę. B. Valionytei kalbant apie tautos, valstybės kalbos išsaugojimą, salės „galiorkoje" V. Čmilytė-Nielsen, I. Šimonytė sėdėjo nutaisiusios kreivas šypsenėles ir „pabrukusios uodegas". Praėjusios kadencijos mūsų tautinės tapatybės naikinimo „didvyrėms" veidai įsitempė tik paminėjus žodį „antisemitizmas".

Žydiško-rusiško kraujo, buvusi LR Seimo pirmininkė ir F. Kukliansky Vilniuje Sporto rūmus atidavusi puslenkė I. Šimonytė tikriausiai tuose žodžiuose pajuto grėsmę, kad gali tekti atsakyti už jų anoje kadencijoje atliktus darbus prieš lietuvių tautą.

Bet kokiu atveju, pozityviai nuteikė, kad LR Seimo stipendija buvo įteikta daktarei E. Kazakėnaitei už lietuvių kalbos tyrinėjimus, o ne už kokius nors seksualinių mažumų teisių gynimus, kuriuos prioritetais buvo nusistatę praėjusios kadencijos valdantieji.

Lietuvos valdžios aukščiausiųjų pareigūnų - Prezidento G. Nausėdos, LR Seimo pirmininko S. Skvernelio kalbos tik parodė, kad dabartiniame pasaulyje, kuriame žaidžiama be taisyklių, šie žmonės, atrodo, nespėja gaudytis nei laike, nei erdvėje. Atrodė, jog šalies žmonių išrinktieji, kuriems labiausiai reikėtų rūpintis savo tautos ir valstybės išsaugojimu, vis dar kovoja už savo įsivaizduojamas mistines Vakarų vertybes, dar tikėdamiesi už tai gauti sau naudos.

Ši situacija man labai priminė saugaus eismo pamokas mokykloje. Vairavimo instruktorius labai vaizdžiai išaiškino, kad būsim teisūs, eidami per perėją degant žaliai šviesoforo šviesai, bet lygiai taip pat galim ir žūti, jei atsiras per raudoną visu greičiu lekiantis automobilis, kurio vairuotojas tų taisyklių nepaiso.