Senovėje lietuviai nežinojo, kad egzistuoja žydai, todėl dėl visų savo nelaimių ir vargų tais laikais kaltino piktąsias gamtos jėgas. Kai tai pasakiau savo kaimo vyrų įsiliepsnojančioje diskusijoje, kurį laiką visi pritilo.
Viskas prasidėjo nuo to, kad F. Kukliansky „pasisavino" visai Lietuvai ir jos istorijai svarbius, Vilniuje esančius, Sporto rūmus, kuriuose bus įrengtas žydų muziejus ir, kad šis pastatas Vilniuje, kuriame vyko istorinis Sąjūdžio suvažiavimas, turi būti mūsų, lietuvių, atminties objektas.
Prie ko čia Lietuvos žydų bendruomenė, kuriai Sporto rūmus dovanoja konservatorių Premjerė „su stuburu" - Ingrida Šimonytė? Mano nuomone, ši pusiau lenkiškos tautybės mūsų Ministrė Pirmininkė leidžia sau per daug. Bandau įsivaizduoti, kad lietuvis, Punsko viršaitis, Lenkijoje pabandytų savo pavardę parašyti lietuviškomis raidėmis. Pagal kaimyninės šalies įstatymus iš karto išlėktų iš darbo. Tik Lietuvos Premjerė lenkiškomis raidėmis leido savo pavardę rašyti Vyriausybės narei, bakalauro išsilavinimą turinčiai, panelei E. Dobrovolskai.
Tad ko norėti, kai konservatorių, atsidūrusių valdžioje, Premjerė susiduria su save „Dievo išrinkta" tauta įsivardijusių žydų bendruomenės atstovais? Lietuvių, kaip ir jidiš, kalba patenka į šešių seniausiųjų pasaulio kalbų tarpą. Negali nesistebėti žydų, palaikančių vieni kitus visose šalyse, šiuo tautos bruožu. O ką darom mes, o tiksliau, mūsų išrinktoji konservatorių valdžia?
Taip ir nuskamba ausyse dar sovietmečiu dainuotos V. Babravičiaus-Simo dainos žodžiai: „Du bronziniai lietuviai viens kitam gerklę graužia". Gal reikėtų patikslinti, remiantis dabartinėmis realijomis, kad I. Šimonytės vadovaujama konservatorių Vyriausybė (su šūkiu „po mūsų - nors ir tvanas") galimai ne be sau naudos, bet žydų bendruomenei leidžia viską, ko ši nori.
Dzūkijos dvasiniu centru visada laikiau Merkinę, karalių miestą, kuriame būdamas valdovas Jogaila suteikė Magdeburgo teises mūsų sostinei Vilniui. Puiki miestelio kultūrinė bendruomenė čia sugebėjo pastatyti paminklą vieninteliam Lietuvoje (šioje vietoje mirusiam) Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Vladislovui Vazai ir legendiniam Dzūkijos partizanų vadui A. Ramanauskui-Vanagui.
Tačiau, sukiojantis po centrinę Merkinės aikštę, pamatai, kad čia dominuojantis yra ant namo sienos, šiuolaikinėmis technologijomis nutapytas prieš daugiau kaip šimtmetį čia gyvenusio rabino soferio (judėjų raštų perrašinėtojo ir komentatoriaus) Cireleršteino portretas. Dar pridėkim šioje aikštėje buvusių žydų kromelių vietose stovinčias duris, kurias vietos kultūrininkai įrengė, laimėję konkursuose šiems projektams skirtus pinigus. Viskas būtų lyg ir gerai, ir teisingai,... jei dar pridėsim, kad daugelis šių mūsų tautiečių, lietuvių, F. Kukliansky vadovaujamos bendruomenės dėka apsilankė ekskursijoje Izraelyje...
Tai ko tada pykti ant žydų, jei patys esame gobšūs, pavydūs ir mūsų šalyje kultūrinio paveldo rodyklės daugiausia žymi dabartines ir senąsias žydų kapines bei Holokausto aukų kapus. Mokyklose, kurių mokytojai buvo pamaloninti išvykomis į Jeruzalę, kelis kartus per metus rengiami piešinių konkursai Holokausto tema. Būtų viskas gerai, jei čia taip pat būtų elgiamasi su mūsų pačių lietuvių tautai brangiomis datomis, kurių mūsų valdžia panašiai pažymėti neskatina.
I. Šimonytės vadovaujamoje Vyriausybėje yra toks save kultūros ministru prisistatantis Simonas Kairys. Jam vadovaujant mūsų šalies kultūrai, link mūsų kaime esančio sugriauto, buvusio geležinkelio tilto, atsirado kultūrinio paveldo objektus žyminti rodyklė su visais aprašymais. Lyg viskas ir tvarkoje, bet toje nuorodoje į rusų caro karių pastatytą tiltą, net nepaminėtas už penkiasdešimties metrų esantis, tarpukaryje statytas, paminklas žuvusiems nepriklausomybės kovose su lenkais, lietuvių kariams.
Vietinių gyventojų prižiūrimas paminklas, ant kurio iškalti žodžiai: „Sustok, keleivi, atmink, kad mes žuvome dėl Tėvynės" ir kurį papildo du akmeniniai ženklai su Vyčio kryžiais, stovi šalia kelio be jokių paaiškinimų. Be jokių paaiškinimų už kelių kilometrų esantis kaimelis Babriškės, kurias reikėtų vadinti lietuviškais Termopilais ir kur žuvęs vienintelis per visą Lietuvos istoriją, padėjęs Seimo nario mandatą ir išėjęs į frontą, karininkas Antanas Matulaitis.
Kaip suprantu, šios vietos nėra mūsų valstybės saugomi kultūros objektai, kaip ir visa tarpukariu čia buvusio Varėnos Lietuvos kariuomenės poligono, kuriame jaunuosius mūsų lakūnus skraidyti mokė pats Steponas Darius, istorija irgi niekam nereikalinga. Beje, tai sužinojau iš Australijoje išleistos Jono Pyragiaus knygos „Kovosiu iki pat mirties", kur yra dalis, pavadinta „Nelaimingoji Varėna".
Apskritai, sunkiai kur nors rasit informaciją tiek apie patį Varėnos kaimo poligono veiklą tarpukariu, tiek apie tai, kas čia darėsi ir kokie dalykai vyko užėjus Raudonajai armijai, tiek apie tai, kad čia darėsi, kai mūsų kraštą po metų užplūdo vokiečių kariuomenė. Tai dabar atsakykite patys sau, prie ko čia žydai? Man visada labiau rūpi klausimas, kodėl Lietuvos elitu pasiskelbusi mūsų valdžia, išdavinėja savo tautą?
O į amžiną klausimą, ką daryti, atsakymas būtų Justino Marcinkevičiaus žodžiai, kaip palinkėjimas mums visiems: „Būkit savo žemės šeimininkai!".