Sausio 13-ąją tauta minėjo 34-ąjį apgintos savo valstybės gynimo gimtadienį. Gražu, kai kasmet šią dieną prisimename 1991-ųjų savo laisvės gynėjus ir visa, nors kasmet vis mažėjanti, Lietuva pagerbia tų tragiškų dienų didvyrius.
Šiemet per LRT žiūrėdamas LR Seimo šiai dienai paminėti skirtą posėdį iš Lietuvos Parlamento, pirmiausia atkreipiau dėmesį į kažkur istorinės Kovo 11-osios posėdžių salės kampe įsispraudusius praėjusios kadencijos Liberalų sąjūdžio „tautos didvyrius". Įtraukę galvas, kad būtų mažiau matomi, vienas šalia kito sėdėjo buvusi LR Seimo pirmininkė, lietuviškas kultūrines organizacijas naikinusi rusų žydė V. Čmilytė-Nielsen, leidęs Lietuvos miškus kirsti, toks dėl to pinigų, mano manymu, besigviešijęs Simonas Gentvilas ir, kaip pikti liežuviai kalba, bukiausias per visą laiką mūsų šalies kultūros ministras Simonas Kairys.
Lietuviško liberalo elitas, kitaip ir nepavadinsi praėjusios kadencijos valdančiosios daugumos ideologinio flagmano, kuris iš priešiškumo lietuvybei, meilės pinigams ir paprasčiausio kvailumo, kai kultūra neskiriamas nuo „chaltūros", mano nuomone, istorijos bus nurašytas į mūsų tautos politikos šiukšlyną.
Tačiau tąkart kalbėjęs dabartinis LR Seimo pirmininkas Saulius Skvernelis, norėdamas įtikti iškilmingo posėdžio dalyviams, pasiūlė Sausio 13-ąją mūsų parlamentui skelbti šventine, t. y. nedarbo diena. Grynai populistinis siūlymas iškilmingo minėjimo metu susilaukė daugybės plojimų, o dabar pasvarstykime, ar tikrai to reikia.
Mokytojai tą dieną visose Lietuvos mokyklose su mokiniais per pamokas prisimena mūsų laisvės gynėjus, kai klasėse jų atminimui uždegamos žvakutės, organizuojamos tai progai skirtos parodėlės. Sutikit, kad tai labai gerai, kai šalies moksleiviai šitaip mokosi savo valstybės istorijos.
Ar taip bus Sausio 13-ąją paskelbus nedarbo diena? Nežinau. Neabejoju, kad S. Skverneliui, būnant LR Seimo pirmininku ir įgaunant vis didėjančią galią kaip vienam iš trijų valstybės vadovų, tai padaryti visai nesunku, ypač, kai iš to galima sau reitingus pasikelti. Pragmatiškasis suvalkietis tokios progos nepraleis.
Atsimenam, kaip galimai atsidėkodamas Vilniaus rajoną valdančiai lenkų rinkimų akcijai už jam išasfaltuotą kelią, pritarė, kad mūsų abėcėlėje atsirastų trys lenkiškos raidės. Gudriam ir slidžiam kaip ungurys S.Skverneliui tautiniai reikalai, kaip ir visiems valdžioje atsidūrusiems egoistams liberalams, atrodo, rūpi mažiausiai.
Rašau tai todėl, kad laikomasi principo, jog valstybinių švenčių skaičius metuose skirtis negali ir tam, kad Sausio 13-oji taptų tokia, reikia naikinti kitą, tokį statusą turinčią dieną. Koalicijos partneris Premjeras G. Paluckas tokios, socdemams brangios, nors lietuvaičiams mažai reikalingos Gegužės 1-osios - darbo žmonių šventės, atsisakyti neleis.
Lietuvos ir Vatikano sutartis neleis atsisakyti ir mums primestos, vynuogių derliaus nuėmimo šventės - Žolinės, kuri mūsuose buvusi kelių bažnytkaimių parapijų švente, valdant A. Kubiliaus konservatoriams, tapo valstybine.
Tad dabar, norint S. Skverneliui tapti pagrindiniam, vienam iš trijų, ką jis, beje, lyginant su aukštu ir gražiu G. Nausėda bei Premjeru G. Palucku, daro geriausiai, reikia panaikinti Rasas (Jonines).
Kažkada, prieš dvidešimt ir daugiau metų, LR Seime buvo apsispręsta senąją baltų šventę, taip, kaip latviai tai padarė dar tarpukariu, paskelbti valstybine. Esam unikalūs Europoje ir visame pasaulyje kartu su braliukais latviais, per šimtmečius ar gal ir tūkstantmečius išsaugoję trumpiausios metų nakties mūsų tautų šventimo papročius ir tradicijas.
Atimkit iš mūsų tos stebuklingos nakties dainas, šokius, burtus ir suprasit, kokia gili duobė su nesuprantama nežinia lieka tautos kultūroje. Kaip su Kūčių, ilgiausios nakties ir šeimos, susirinkusios prie šventinio, giminėms atsiminti padengto stalo, taip ir Rasomis, esame unikalūs šioje žemėje. Tai, kas vyksta tomis dienomis, yra mūsų, ką paveldėję iš savo protėvių turėtume perduoti savo vaikams ir vaikaičiams, kad su savo kultūra, kuri ir yra tautos sąvokos pagrindinė dalis, išliktume ateityje.
Ne mano pastebėjimas, kad sovietmečiu Kernavėje Rasų naktį ugnį kurstydavę romuviečiai, su ja žadindavo ir lietuvybę, kuri paskutiniais metais tapo gerklėje įstrigusiu ašakos kaulu, iš globalistų pinigų išlaikomiems ir save pažangiais bei moderniais įsivaizduojantiems mūsų politikams.
Iš Vakarų ateinančios mados tarsi Covid-19 epidemija ėmė užgožti mūsų papročius ir tradicijas, o geriausias to pavyzdys - Vėlines Lietuvoje keičiantis Helovynas. Katalikų bažnyčia, matydama, kad draudimais nesugebės Lietuvoje sunaikinti tautiškos, per amžius išlaikytos Rasų nakties tradicijos, pasielgė gudriai, perkrikštijo šią šventę į krikščionišką ir pavadino šv. Jono vardu.
Dabar mūsų visiems „trumparegiams" neoliberaliems politikams, kurių net po rinkimų išmetus už borto Laisvės partijos „chunveibinus", Lietuvos parlamente Rasų šventė asocijuojasi su Jonų vardinėmis. Todėl jiems savaime aišku, kad jei esi Juozas ar Petras, tai Joninių šventimas yra diskriminacija ir žmogaus teisių pažeidimas, jei esi tėvų pakrikštytas kitu vardu. Taip ir norisi šiems mūsų LR Seime sėdintiems „išminčiams" pasakyti: „Atleisk jiems, Viešpatie, nes jie nežino, ką daro".
P.S. O LR Seimo pirmininkui S. Skverneliui reikia labai aiškiai pasakyti: „Jei laikai save lietuviu, nekišk nagų prie Rasų šventės", kad po ketverių metų nereikėtų kaip V. Čmilytei-Nielsen sėdėti posėdžių salės kampe nuleidus akis.