„Gender" ideologija ir nacionalinis saugumas

Posinodiniame apaštališkajame paraginime „Amoris Laetitia" apie meilę šeimoje rašo: „<...>iššūkį kelia įvairios formos ideologijos, paprastai vadinamos gender. Jos „neigia vyro ir moters prigimtinį skirtingumą bei abipusiškumą. Priešais akis regi visuomenę be lytinių skirtumų ir griauna šeimos antropologinį pagrindą. Ši ideologija perša švietimo programas ir įstatymines gaires, skatinančias asmens tapatybę bei jausminį artumą, iš pagrindų atsietus nuo biologinio skirtumo tarp vyro ir moters. Žmogaus tapatybė tampa individo apsisprendimu, kuris ilgainiui gali pasikeisti. Nerimą kelia tai, jog kai kurios tokio pobūdžio ideologijos, pretenduojančios atsiliepti į tam tikrus kartais suprantamus lūkesčius, mėgina įteigti, kad yra vienintelės teisingos, ir net lemti tai, kaip auklėti vaikus."

Čia įvardytos bent trys esminės problemos, kurias ši ideologija kelia: (a) klaidingas įsitikinimas, kad lytis yra tik socialinis konstruktas; (b) šis įsivaizdavimas peršamas švietimo programoms ir (c) šią nuostatą norima įtvirtinti įstatymuose kaip neginčytiną tiesą.

2017 m. spalio 5 d. kalbėdamas Popiežiškosios gyvybės akademijos generalinės asamblėjos nariams popiežius Pranciškus užsiminė, kad „esame ant kultūrinės revoliucijos slenksčio". Ne kartą savo kalbose popiežius Pranciškus gender ideologiją siejo su ideologine kolonizacija, turinčia įtaką „santuokos krizei", nes ši ideologija neigia vyro ir moters prigimties skirtingumą ir abipusiškumą. Jis yra kritikavęs šios kolonizacijos formą mokyklose, nes ji iškreipia žmogaus lytiškumo ir vienas kitą papildančių vyro ir moters vaidmenų supratimą.

Vienas svarbiausių Bažnyčios dokumentų, kuriame įvardijama „gender" ideologijos problema, yra neseniai, 2024 m. balandžio 2 d., pasirodžiusi Tikėjimo mokymo dikasterijos deklaracija „Dignitas Infinita" dėl žmogaus orumo. Joje gender teorija pristatoma kaip „itin pavojinga, nes joje ištrinami skirtumai siekiant visus sulyginti".

Tačiau pabrėžiama, kad kai biologinė lytis yra atskiriama nuo socialinio-kultūrinio lyties aspekto ir tampa teorija, įgaunančia ideologijos bruožų, ji tampa pavojinga. Taip „siekiama paneigti didžiausią įmanomą skirtį tarp gyvų būtybių - lytinį skirtingumą. Šis pamatinis skirtumas yra ne tik didžiausias, kokį tik galime įsivaizduoti, bet ir gražiausias bei galingiausias: vyro ir moters poroje jis pasiekia nuostabiausią abipusiškumą ir taip kildina mus nepaliaujamai žavintį stebuklą - taip į pasaulį ateina naujos žmogiškosios būtybės".

Norėčiau pakomentuoti, mano manymu, labai pavojingą iš „gender" ideologijos kylančią neigiamą įtaką - grėsmę nacionaliniam saugumui. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, mažai sietini dalykai, vis dėlto jie turi vidinių sąsajų, kurias verta aptarti, ypač tokiai nedidelei šaliai kaip Lietuva. Čia svarbi ne tik mūsų krašto geografinė padėtis ar demografija, bet ir palyginti jaunos mūsų demokratijos bei laisvės iššūkiai.

„Gender" ideologija skatina visuomenės narių susipriešinimą vienų su kitais, tėvų su vaikais ir visuomenės piliečių nepasitikėjimą šalies valdžia bei šalies įstatymų autoritetu. Krašto saugumą lemia piliečių vienybė, pasitikėjimas ir pagarba šalies valdžios institucijoms bei visų troškimas ginti esmines asmenį ir jo šeimą saugančias vertybes. Karo grėsmės akivaizdoje ši vienybė ir pasitikėjimas valdžios institucijomis tampa esminiu krašto išlikimo garantu. „Gender" ideologija neišvengiamai griauna šią vienybę, todėl ją drąsiai galima vadinti grėsme nacionaliniam saugumui.

Čia galima įvardyti kelias jau dabar ryškėjančias grėsmes, keliančias visuomenės socialinio audinio áižėjimą. Pirmiausia, tai švietimo aplinka. Nuo praėjusių metų bendrojo lavinimo mokyklose pradėta dėstyti Gyvenimo įgūdžių bendroji programa. Šioje programoje, kalbant apie mokinių savęs pažinimą, emocijas ir santykius, vartojami tik bendriniai apibūdinimai vengiant žodžių „vyras", „moteris", „vaikinas", „mergina" - nėra nė vieno žodžio, nurodančio asmens lytį.

Šios programos įgyvendinimo rekomendacijose lytinis tapatumas priskiriamas pasirinkimo kategorijai, panašiai kaip teisė rinktis religiją ar kultūrinį tapatumą. Tai aiški įtaka „gender" ideologijos, kuri iš esmės neatitinka krikščioniškosios antropologijos lytiškumo sampratos. O ši sako, kad „lytiškumas" suprantamas kaip esminė žmogaus savybė, dovanota sukūrimo metu, tai - vyriškumas arba moteriškumas. Lytiškumas nėra ir negali būti pasirenkama lytinė tapatybė, nes jis atskleidžia vyro ar moters savybių visumą kaip prigimties duotybę. Lytiškumas negali būti traktuojamas tik kaip lytinės orientacijos ar tik kaip lytinio potraukio raiška. Tai apima visą buvimo vyru ar moterimi tikrovę.

Lytinio tapatumo pasirinkimo samprata, ypač ją pristatant bendrojo ugdymo programoje, neišvengiamai priešins visuomenę, nes kels rimtą susirūpinimą dėl galimai pažeidžiamos konstitucinės katalikų tėvų teisės ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus. LR Konstitucijos 26 straipsnyje teigiama, kad „tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus".

Kitaip tariant, Konstitucija draudžia, kad su vaikų auklėjimo pasaulėžiūra susiję dalykai būtų primetami kokio nors mokomojo dalyko be tėvų žinios ir sutikimo. Lytinis auklėjimas pirmiausia yra tėvų teisė ir pareiga. Todėl šia prasme Bažnyčia pabrėžia subsidiarumo principą, kurio turėtų paisyti mokykla. Ji turėtų būti pagalba tėvams, turintiems teisę auklėti savo vaikus pagal savo įsitikinimus. „Gender" ideologija neatitinka didžiosios visuomenės dalies Lietuvoje įsitikinimo, kaip turėtų būti auklėjami vaikai.

Teiginį apie šį daugumos visuomenės dalies įsitikinimą galima daryti ir analizuojant, kaip dauguma žmonių supranta šeimos struktūrą, tai, kas apima ir lytiškumo raiškos sampratą. 2022 m. kovo ir birželio mėnesiais Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus" atliko reprezentatyvų Lietuvos gyventojų nuo 18 metų požiūrio tyrimą.

Buvo teirautasi, ar yra pritariama, ar nepritariama Civilinės sąjungos įstatymo projektui, kuris įteisintų tos pačios lyties asmenų šeimas. Abu šie tyrimai atskleidė, „kad Partnerystės ir Civilinės sąjungos įstatymų projektams nepritaria ar visiškai nepritaria didžioji visuomenės dalis (73,8 proc. kovą, 68,2 proc. birželį), o juos palaiko mažuma - kovą kiek daugiau nei dešimtadalis (14,8 proc.), birželį penktadalis (20,1 proc.), maždaug kas dešimtas (atitinkamai 11,4 proc. ir 11,7 proc.) neturi nuomonės".

Šis tyrimas rodo, kad tradicinę šeimos sampratą palaiko dauguma visuomenės narių. Šiuo atžvilgiu „gender" ideologija, daranti įtaką lyčių sampratos pokyčiams, yra grėsmingas iššūkis nacionalinei vienybei, nes prieštarauja daugumos gyventojų požiūriui. Nacionaliniam saugumui labai svarbi gyventojų socialinė sanglauda, jos narius vienijanti bendra vertybių sistema, todėl šeimos, socialinių normų ir lyčių tapatybės pokyčiai neišvengiamai ardys šį visuomenės narių tarpusavio sutarimą ir vienybę.

Krašto valdžios institucijos turėtų būti suinteresuotos neaštrinti kultūrinių ir ideologinių konfliktų visuomenės narių tarpe. Tai itin svarbu nedidelių valstybių visuomenėms, kurios dėl savo dydžio yra labiau pažeidžiamos. Tai galioja Lietuvai dar ypač dėl kaimyno Rytuose. Todėl vyriausybė turėtų formuoti politiką, glaudžiai susijusią su švietimu, teisėsauga ir įstatymų kūrimu, kuri stiprintų visuomenės daugumos pasitikėjimą valdžios institucijomis.

Ir, atvirkščiai, nepasitikėjimas įstatymu neišvengiamai turės įtaką nacionaliniam saugumui, nes silpnins piliečių motyvaciją ginti valstybę, jei jos įstatymai negins šeimos interesų. Be to, nepasitikėjimas įstatymine aplinka neišvengiamai radikalizuotų įvairias visuomenės grupes, kurių veikimas dažnai tampa vidinių krašto neramumų priežastimi. Nepasitikėjimas valdžios institucijomis ir poliarizacija visuomenėje yra vienos iš aštriausių grėsmių nacionaliniam saugumui.

Su „gender" ideologija susijusios politikos įgyvendinimas neišvengiamai kels teisinius ginčus ir politikų tarpusavio kovas. Nesutarimai ir konfliktai tokiais klausimais kaip lytinio tapatumo samprata apskritai gali stabdyti teisėkūros procesus ir kelti politinį nestabilumą. Aišku, yra teigiančių, kad visų „lyčių" lygybė stiprina visuomenės atsparumą ir prisideda prie nacionalinio saugumo. Jie mano, kad tai yra žmogaus teisių gynimas, įvairovės skatinimas, kuris kaip tik didina solidarumą, o tai, reikalui esant, reiškia ir gynybinį veiksmingumą. Tačiau toks manymas labiau remiasi emociniu ir teoriniu, o ne praktiniu argumentu.

„Gender" ideologija neišvengiamai sės visuomenėje asmens ir šeimos tapatybės sumaištį. Tai gali sukelti vaikų ir jaunimo raidos sutrikimų ir psichinės sveikatos riziką. Tai gali paveikti vaikus ir jaunimą abejoti savo lytimi, ieškoti „naujų" lytinių tapatybių, eksperimentuoti su lytiškumo raida, iškreipti normalią jos raidą. Tai gali reikšti ir vaisingumo praradimą.

Būtų naivu tikėti, kad gender ideologija nepaveiktų gimstamumo rodiklių, kurie šiuo metu Vakarų visuomenėse susiduria su demografine žiema. Tai ypač skausmingai atsiliepia Lietuvai. Gyventojų skaičiaus mažėjimas neišvengiamai reiškia ir silpnėjančias pajėgas apginti savo valstybę.

Apibendrintai galime tarti, kad „gender" ideologija yra pavojingas socialinis eksperimentas, nes interpretuoja žmogaus tikrovę ignoruodama jo prigimtį. Nacionalinis saugumas remiasi vidine piliečių motyvacija ginti savo valstybę, nes ji gina žmogaus prigimtines teises - asmens orumą, šeimą ir laisvę.

„Gender" ideologijos grėsmė nacionaliniam saugumui kyla dėl šią pasaulėžiūrą išpažįstančiųjų pastangos paversti ją politine ideologija. Čia iškyla potencialus pavojus kriminalizuoti nepritariančius šiai ideologijai, jos postulatus paverčiant nekvestionuojamais.

Grėsmė nacionaliniam saugumui kils, jei augs nepasitikėjimas valstybės gebėjimu saugoti šeimą, o tai kurs ir nesaugumo aplinką visuomenės viduje. Jei visuomenės daugumos ir valstybės valdžios pasaulėžiūros kirsis, piliečiai nebesijaus atstovaujami valdžios, todėl ja nepasitikės. O tai gali labai sumažinti moralinę galią esant reikalui ginti savo valstybę.

Krašto gynybai reikalinga vidinė motyvacija, o jos esmė - ginamos fundamentalios vertybės: šeima, kurioje gimsta vaikai, ir laisvė gyventi pagal savo įsitikinimus nepažeidžiant valstybės įstatymų.

„Jei Viešpats nestato namų, veltui triūsia tie, kurie juos stato. Jei Viešpats nesaugo miesto, veltui budi sargai" (Ps 127, 1). Ar mes statome namus, kurių nori Viešpats? Ar galime tikėtis išlaikyti saugią mūsų Tėvynę, jei negerbtume mums Kūrėjo padovanotos prigimties?

Pranešimas skaitytas 2024 m. rugsėjo 6 d. Šiluvoje rengtoje konferencijoje „Visuomenė be dorybių - grėsmė nacionaliniam saugumui: Šiluvos deklaraciją apmąstant"