Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie antrą turą

Praėjus vos dviems savaitėms po Gitano Nausėdos inauguracijos su neslepiama euforija vardinau jo atliktus darbus, o savo panegiriką užbaigiau taip: „Mano nuomone tai labai produktyvios dvi savaitės. Smagu. Viena labai gerbiama mano pažįstama man šiandien parašė: „O šiaip LT pasisekė labiau nei dar atrodo". Nuojauta sako, kad ji teisi."

Galiu tik dar kartą visų atsiprašyti ir pripažinti, kad mano, gimusio Vėžio ženkle nuojauta mane smarkiai apgavo. Šiandien tikrai nedrįsčiau teigti, kad Lietuvai pasisekė. Mano favoritas praėjusiuose prezidento rinkimuose buvo Vygaudas Ušackas, kuris labai netikėtai pasitraukė ne tik iš prezidento rinkimų, bet ir iš politikos. Manau, kad tai labai didelė netektis Lietuvos politikai ir diplomatijai bei didelis džiaugsmas dvaro vidutinybėms, tačau jo istorija tik patvirtina, kad procesai, vykstantys Lietuvoje, kaip ir rinkimų balsų skaičiavimo serveriai valdomi toli nuo mūsų valstybės sienų.

Beje, ta proga noriu priminti dar vieną citatą iš minėto savo teksto: „Vizitas Lenkijoje praėjo be galo sklandžiai, ką pažymi ir Lenkijos pusė. Visiems buvo netikėtas kvietimas pradėti verslą Lietuvoje Lenkijos bankui."

Praėjo beveik penkeri metai. Kas nors girdėjote, kur šiandien tas lenkų bankas? Šalyje ir toliau iš mūsų visų tyčiojasi skandinavų bankai, generuojantys didžiausius pelnus Europoje bei tapę neprieinama tvirtove savo klientams, bet su dideliu užsidegimu reguliariai didinantys savo paslaugų įkainius, kurie taip pat didžiausi Europoje.

Beje, jei kas nors jau primiršo, leisiu sau priminti, kad antrojo rinkimų turo favoritas visą savo ikipolitinę karjerą dirbo ranka rankon su vienu skandinavų banku: 1996-2000 metais buvo Lietuvos banko Pinigų politikos departamento direktorius. 1998-2000 metais - Lietuvos banko valdybos narys. 2000-2008 metais „Vilniaus banko" valdybos pirmininko patarėjas, kuriam 2008 metais pakeitus pavadinimą į SEB banką, iki pat 2018 metų buvo minėto banko prezidento Raimondo Kvedaro patarėjas ir vyriausias ekonomistas.

Gal todėl ir nėra pas mus alternatyvos dviems skandinavų bankams plėšikams? 2022 metų duomenimis, Swedbank valdo 30,7 procento, o SEB - 22,7 procento bankų rinkos. Taigi, du didieji bankai valdo daugiau, nei pusę rinkos. „Mūsų bankų sektorius išskirtinai pelningas, jis bus pelningas ir šiais metais", - vasario mėnesį tvirtino Lietuvos banko valdybos narys Simonas Krėpšta.

Grįžkime į antrąjį rinkimų turą, kurio finalas mūsų laukia jau šį sekmadienį. Tik stebuklas, klimatinis kataklizmas arba Dominion Voting Systems balsų skaičiavimo mašinos su Smartmatic programine įranga gali mums atimti galimybę dar penkerius metus stebėti fantastinį nieko neveikimą Daukanto aikštėje, gilų ir nuoširdų rūpesti svetima valstybe ir jos vėliavos bučiavimą. Nors turėčiau atsiimti savo žodžius dėl nieko neveikimo: bet kuris instrukcijas siunčiantis centras gali būti laimingas, turėdamas tokį uolų jo nurodymų išpildytoją.

O ar per tuos penkerius pirmos kadencijos metus mes sužinojome ką nors apie pareigas einantį prezidentą kaip apie žmogų? Ar tas kiaurai permirkęs lietuje berniukas šalia po skėčiu oriai pūpsančio valstybės vadovo buvo atsitiktinumas? Ar, matant tolesnius veiksmus, nuoširdus buvo video sveikinimas daugiatūkstantinei iš visos Lietuvos į Šeimų maršą susirinkusiai miniai 2021 metų gegužės mėnesį Vingio parke? Ar valstybės vadovas, bučiuojantis svetimos valstybės vėliavą, o savo šalies vėliavą „šokoladu" ištepliojusį „tarpdisciplininį menininką" apdovanodamas Nacionaline premija bei 30 tūkstančių eurų premija, vertas pagarbos? Ar gali Lietuvos prezidentu būti žmogus, pamiršęs, jog jau prasidėjus Sąjūdžiui, jis 1988 metų gegužės mėnesį įstojo į Komunistų partiją? Į visus šiuos ir daugelį kitų klausimų galiu n kartų atsakyti - NE!

Tikrai prisipažinsiu, kad negaliu nesutikti su man simpatijų nekeliančia Aušra Maldeikiene, kurią jos traukinys patogiai privežė prie Briuselio ėdžių. Politikė jau kitą dieną po prezidento rinkimų, kai juos laimėjo Gitanas Nausėda, teigė, jog iš jo nesitiki nieko, nes „nulis yra nulis". Tokį vertinimą A. Maldeikienė, kaip pati rašo, buvo susiformavusi per daugiau nei 20 metų stebėjimo. Dar po pusmečio ji rašė: „Dabar atėjo diena, kai jau tikrai privalau atsiprašyti. Buvau neteisi. Ponas G. Nausėda šimtamyliais žingsniais juda į minuso pusę". Dar geriau prezidentą apibūdino vienas mano labai gerbiamas žmogus, tam tikrų aplinkybių dėka ilgą laiką buvęs arti prezidento: „Per tuos metus aš taip ir nesupratau to asmens vertybių skalės."

„Tai ką gi daryti antrame rinkimų ture?" - šį klausimą pastarąją savaitę girdžiu daug kartų per dieną.

Galiu pasakyti, ką darysiu aš. Aš eisiu į rinkimus ir labai pragmatiškai, sukandęs dantis balsuosiu prieš konservatoriais pasivadinusios politinių nusikaltėlių gaujos vadeivą, atiduodamas savo balsą už dabartinį prezidentą. Sakote, nereikia eiti balsuoti iš viso? Nesutinku, ir paaiškinsiu, kodėl.

Gyvenimas rodo, kad kuo mažiau rinkėjų ateina prie balsadėžių, tuo didesnį procentą balsų gauna konservatoriai. Jie per eilę metų įrodė, kaip visuomet sugeba sutelkti savo elektoratą. Ar lauke bus plius 50, ar kris akmenys iš dangaus, ar miestų gatvėse šnioks potvynio upės, jų talibanas, vieningai murmėdamas amžinąją mantrą apie Kremliaus pavojų, šliauš prie balsadėžių. Jauni ir seni aukos savo savaitgalį, šleivi ir kreivi užingridai keliais, pilvais ir alkūnėmis šliauš į rinkimų apylinkes, ligoniai kils iš lovų, gimdyvės lips nuo stalų, o jei pavyks įsisavinti Amerikos prezidento rinkimų technologijas, - ir numirėliai kils iš kapų vien tam, kad atiduoti savo balsą už Ingridą. Ar mes, po ketverių metų unikalaus chamizmo ir neįtikėtinos nekompetencijos, tikrai norime jos dar ir prezidento poste?

Jei dabartinis prezidentas liks savo poste ir laimės didele persvara, gal jis prisimins, kad stuburą turi ne tik Ingrida, apie ką mes girdėjome ištisas kelias savaites. Ir atsiims iš seimo Stambulo konvenciją. Arba pareikalaus atsakomybės už visas energetines nesąmones iš daugeliu įstatymų įteisinto aferisto Dainiaus Kreivio. Netikite? Ir aš netikiu, bet pasvajoti juk galima.

Kad jis nori vadovauti kitaip ir turėti daugiau valdžios, man sako ir tas faktas, kad jau dabar jis įvardina amžiną tautos pensininkų motiną Viliją Blinkevičiūtę kaip galimą premjerę. Po Lietuvos nelaimės Ingridos saldžiabalsė Vilija būtų minkšta kaip plėvelė ant vakarinio virinto pieno puodelio. Tokia šilta, jauki ir visada žadanti skanų miegelį. Beje, mane vaikystėje nuo jos pykindavo.

Daugelis nusiminė po pirmojo prezidento rinkimų turo. Be reikalo. Jis atnešė daug gerų dalykų. Stebėkite, kaip sujudo dvaršuniai, pamatę Eduardo Vaitkaus rezultatus. Dabar į Šalčininkus ir Visaginą autobusais su švyturėliais skubės visa šviesuomenė, kad tik Kremliaus agentai rudenį kuo mažiau balsų surinktų. Matant, kaip ištisas savaites buvo pilamos pamazgos ant Igno Vėgėlės, akivaizdu, kad dvaras yra ne juokais sunerimęs, ką rodo ir kartais pagausėjusios laidos ir straipsniai apie tai, kaip atpažinti žalingą propagandą. Sutinku - dvaro projektas „Žemaitaitis 2024" buvo išpildytas tobulai, kaip ir buvo sumanytas.

O juk patys svarbiausi Lietuvos ateičiai rinkimai vyko ne dabar. Jie vyks tik spalio 13 dieną, kai rinksime seimą. Tikėkimės, kad skaičius 13 šį kartą bus nelaimingas ne mums, kremliniams, vatnikams, antivakseriams, plokščiažemiams ir kitam balastui, trukdančiam elitui smagiai mėgautis biudžeto ir Europos Sąjungos paramos pinigais. Pasižymėkite šią datą jau šiandien, nes tai gali būti pabaigos pradžia. Arba jų, arba mūsų.

Garsi rusų kilmės amerikiečių rašytoja Ain Randt, parašiusi nuostabią knygą „Šaltinis", yra pasakiusi: „Kiekvienas žmogus kuria savo pasaulį pagal savo paveikslą. Jis turi galią rinktis, bet neturi galios išvengti būtinybės rinktis."