Pasauliui neramiai burbuliuojant ir įvykiui vejant įvykį nelengva pasirinkti temą penktadienio tekstui. Kad ir kokie svarbūs dalykai vyksta šį pusmetį pasaulyje, kalbėti reikia apie tai, ką regime tik karta per ketverius metus: pagaliau Lietuvoje patvirtinta nauja vyriausybė.
Tiesa, ne pilnos sudėties. Prezidentas, kurio stuburo dar niekas nematė, Daukanto aikštėje treptelėjo prabangiu batu apauta kojele ir, nusileidęs mažai, bet garsiai prie seimo ir teisingoje žiniasklaidoje baubiančių šviesuolių, gaunančių aukštesnes pajamas, pasiekusių geresnį išsilavinimą ir gyvenančių sostinėje, gaujai nepatvirtino dviejų „Nemuno aušros" į vyriausybę pasiūlytų kandidatų. „Šiaip jau bendras įspūdis toks, kad tos kompetencijos, kuriomis aš neabejoju akademiniame pasaulyje, vis dėlto jos nevirsta vadybinėmis kompetencijomis ir giliu ir plačiu sferos išmanymu", - apie kandidatus niekada nemeluojančiai LRT duotame išskirtiniame interviu sakė prezidentas.
Vienas iš nepraėjusių prezidentūros cenzūros yra net 70 mokslinių straipsnių paskelbęs profesorius, akademikas ir VU dėstytojas Sigitas Podėnas. Ekscelencijai užkliuvo faktas, kad pretendentas nesugebėjo sužinoti svarbiausių prioritetų, atsižvelgiant į tai, kad Lietuva 2027 pirmininkaus Europos tarybai. Suprantama, kai už lango dar tik 2024 metai, į Aplinkos ministro postą pretendavęs mokslininkas privalo žinoti Lietuvos, kuriai prioritetus nurodo Briuselis ar Vašingtonas strategijos vektoriaus kryptį po daugiau, nei dvejų metų.
Reaguodami į šį prezidento kaprizą, internautai rašo: „Svarbiausius prioritetus dėl 2027 metų Lietuvos pirmininkavimo ET žinojo ir buvęs Aplinkos ministras S. Gentvilas, iškirtęs Lietuvos miškus, privežęs į Lietuvą rusiškų bei visokių kitokių šiukšlių ir Kėdainių gamyklai Lifosa leidęs pilti nuodingus teršalus." Sunku būtų nesutikti su šia nuomone.
Akivaizdu, kad doras mokslininkas netiko lobistų grupėms, Gentvilo jaunesniojo valdymo metais jaukiai įsitaisiusioms Aplinkos ministerijoje. Šioje vietoje skaitytojams verta priminti, kad didžiausias pasaulyje baldų ir namų apyvokos prekių tinklas „Ikea" viešai skelbia informaciją, kad Lietuva po Lenkijos yra antra pasaulyje pagal medienos tiekimą jos produktams. Tokia ji tapo pastaraisiais metais. Tai neramina mokslininkus bei gamtosaugos aktyvistus - jie kelia klausimą, ar būdama tokia maža šalis Lietuva žaliavos tiekime pramonės gigantui vaidina ne per didelį vaidmenį? Pats „Ikea" tinklas šios informacijos nekomentuoja.
Atsukime laiko juostą atgal ir prisiminkime 2020 metų pabaigoje be jokių kaprizų to paties prezidento patvirtintos vyriausybės kompetencijas.
Be jokios abejonės, kompetentingiausių besibaigiančios (ačiū Dievui) kadencijos ministrų sąrašo viršūnę drąsiai galime atiduoti teisingumo ministrei Evelinai Dobrovolskai, kurios pavardė tuo metu dar buvo rašoma lietuviškomis raidėmis. Iki tampant vienos svarbiausių ministerijų galva, teisės bakalaurė Ewelina pasiekė advokato padėjėjos pareigas vienoje advokatų kontoroje, aktyviai įsitraukė į socialinę veiklą kovos su diskriminacija ir žmogaus teisių apsaugos srityje, o taip pat atstovavo daugeliui asmenų teismo procesuose dėl pirminės pavardžių rašybos. Argi gali su tokia ministre lygintis kažkoks akademikas, parašęs ne vieną mokslinę knygą, visą gyvenimą dirbantis Gamtos tyrimų centro ekologijos institute, profesoriumi tapęs dar 2004 metais?
Matant jau beveik visą naujos vyriausybės sudėtį, kyla ir daugiau klausimų. Nekelia abejonių Rimanto Šadžiaus, Šarūno Biručio, Ingos Ruginienės, Ramintos Popovienės ar kitų paskirtų ministrų kompetencija. Šie žmonės ilgus metus dirbo tose srityse, kurioms dabar teks vadovauti. Tačiau ką bendro su susisiekimu turi Eugenijus Sabutis, baigęs filosofijos bakalauro studijas ir jau beveik dešimtmetį besidarbuojantis Jonavos savivaldybėje? Arba niekam, net ir daugeliui socialdemokratų nežinomas Vladislavas Kondratavičius, prezidento paskirtas vadovauti vienai sudėtingiausių Vidaus reikalų ministerijai - ką jis turi bendro su statutinėmis struktūromis? Žiniasklaidos teigimu, pastarojo politiko kandidatūrą paskirtajam premjerui Gintautui Paluckui pasiūlė Lietuvos socialdemokratų partijos rinkimų štabo vadovas Robertas Duchnevičius. Aš tikrai nieko neturiu prieš šį paskyrimą ir linkiu būsimam kolegai kuo didžiausios sėkmės tikrai sunkiose pareigose. Tačiau sutikite, kad vertinimo kriterijai pretendentams, ypač tiems, kuriuos siūlo antra pagal dydį koalicijos partnerė „Nemuno aušra" yra akivaizdžiai nevienodi.
Visgi vyšnia ant naujai suformuotos vyriausybės torto be jokios konkurencijos yra Krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė, apie kurią jau ne kartą esu minėjęs. Privačiuose pokalbiuose ne vienas žinomas politikas man teigė nesuprantantis šio paskyrimo logikos, prasmės ir naudos Lietuvai. Visi lyg susitarę tvirtino, kad galimai su šiuo paskyrimu yra susiję kažkas, ko mes nežinome. Taip aktyviai ir tvirtai apie kompetencijas kalbėjęs Gitanas Nausėda neatkreipė dėmesio, kad psichologės išsilavinimą turinti, tris partijas pakeitusi, daugiau nei dešimtmetį dirbusi Sorošo fondo įkurtame Žmogaus teisių stebėjimo institute ir iš ten su skandalais išmesta kandidatė į vienos svarbiausių ministerijų vadovus politikoje daugiausiai pasižymėjo stumdama labai nevienareikšmiškai vertinamą Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą. Gal jūs žinote, kurioje iš šių sričių įgaunama kompetencija, reikalinga šiuo įtemptu metu vadovauti svarbiausiai valstybės ministerijai, kurios biudžetas besibaigiančiais metais viršijo 2,4 milijardo eurų?
Pats dirbęs vyriausybėje aš laikysiuosi nuostatos nekritikuoti vyriausybės darbo šimtą dienų. Ir šis mano tekstas nėra apie vyriausybę. Tai akis badantys ir neslepiami dvejopi Daukanto aikštės ir jos antrą kadenciją pradėjusio šeimininko standartai. Tą tiesiai šviesiai įvardino politikos apžvalgininkas Vytautas Bruveris: „Prezidentas stengiasi maksimaliai blokuoti šitą partiją nuo realios valdžios", teigė jis, turėdamas galvoje Remigijaus Žemaitaičio „Nemuno aušrą". Jam pritaria ir apžvalgininkas Matas Baltrukevičius, teigdamas, jog „tvirtindamas Vyriausybę be dviejų ministrų prezidentas Gitanas Nausėda išreiškė politinę poziciją - parodė „Nemuno aušrai" jos vietą".
Tą patvirtina ir vėl visur esanti politologė Rima Urbonaitė, kuriai pagaliau atšilo lūpos po prieš dvi savaites vykusio mitingo bei sugrįžo rišli kalba.
Parodęs savo nesamą stuburą, prezidentas trečiadienį duodamas interviu mūsų mylimai LRT konstatavo: „Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos turinys man, kaip prezidentui, imponuoja, aš ten matau daug dalykų, kuriuos noriu kaip prezidentas įgyvendinti. Manau, kad sutardami dėl principinių dalykų: socialinės, ekonominės, užsienio, susisiekimo, infrastruktūros politikos, mes tikrai galėsime gerokai konstruktyviau dirbti. Ne badytis ragais ar kažkaip kitaip stumdytis pečiais, o tiesiog sutelktai dirbti viena kryptimi."
Pagyvensim - pamatysim. Kinų patarlė sako: „Aš girdėjau", - yra gerai; "aš mačiau", - yra geriau".