Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie mokamą turinį

Atėjo laikas mokėti ir už norą žinoti ir domėtis, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje. Šiuo metu yra daugybė mokamų informacijos kanalų, kurie vienas per kitą skatina skaityti būtent juos. Prieš kurį laiką išbandžiau, ką gi gauna vartotojas, mokantis už dar taip neseniai nemokamu buvusį turinį. Iš karto noriu jus perspėti, kad tikrai neapsimoka to daryti, nes mokama „informacija" yra toks pats informacinis šlamštas, kaip ir nemokama. Štai jums naujausi pavyzdžiai.

Nuolat surenkančiu daugiausiai lankytojų save vadinantis sisteminis propagandinis portalas skelbia šimtas penkiasdešimt antro aviacijos eksperto iš nežinia kur ištrauktų gausybės aviacijos „ekspertų" nuomonę apie pirmadienio įvykį: „Kritiniu momentu maždaug 10-15 kilometrų iki oro uosto kažkas nutiko". Jau antraštė šaukte šaukia, kad tai labai rimtas labai rimto aviacijos „eksperto" analitinis tekstas: juk tikrai kažkas nutiko, jei lėktuvas nukrito likus vos keliems kilometrams iki nusileidimo tako. Tačiau „eksperto" nuomonė prieinama tik prenumeratoriams.

Kaip ir lengvesnio turinio mėgėjams skirtas tekstas apie savaitgalį sostinėje praėjusį sekso ir fetišo festivalį, reportažas, kuris pradedamas taip: „Man atsukta jos nugara, tad veido nematau, bet puikiai matau jos užpakalį. Visgi, stringai mažai ką dengia. Vyrukas su velnio ragais abiejose rankose laiko po odinį botagą ir vis vanoja per merginos sėdynę. Ši iš skausmo ir malonumo raitosi." Norite toliau skaityti apie merginos užpakalio ir botagų grupinius santykius - mokėkite pinigus, nes turinys prieinamas tik prenumeratoriams.

Prieš Amerikos prezidento rinkimus buvau užsiprenumeravęs „New York Times" ir „Washington Post". Buvo įdomu palyginti, kaip rinkiminė kova buvo nušviečiama didžiausiuose jų portaluose ir pas mus. Turiu pripažinti, kad amerikietiška žiniasklaida lietuvišką turinio kokybės atžvilgiu lenkia šviesmečiais. Per pusmetį prenumeratos neradau nei vieno teksto su gramatinėmis klaidomis. Tuo tarpu pas mus tai jau tampa įprasta.

Naujausias to pavyzdys - antraštė, apžvelgianti Europos futbolo rinktinių kovas Tautų lygoje. Tik teisingas naujienas platinantis portalas pateikė tokią svarbiausių įvykių stadionuose apžvalgą: „Tautų lygoje vokiečiai sumalė į miltus vokiečius, vengrų trenerį gaivino stadione."

Kitas dalykas, kritęs į akis, skaitant mokamą amerikietiškos žiniasklaidos turinį buvo bandymas bent jau imituoti nešališkumą bei nuomonių pliuralizmą. Nors abu portalai akivaizdžiai palaikė Kamalą Harris, tokio nuoseklaus kito kandidato menkinimo, kas jau seniai įprasta Lietuvoje ten tikrai nebuvo. Vienas jų, „Washington Post" netgi išplatino tokią žinią: „Laikraščio „The Washington Post" leidėjas penktadienį pareiškė, kad laikraštis pirmą kartą per 36 metus nerems nei šių metų prezidento rinkimų, nei būsimų prezidento rinkimų."

Įdomu, kad šis sprendimas, paskelbtas likus 11 dienų iki rinkimų, kurie, daugumos apklausų duomenimis, buvo labai nenuspėjami, iš karto sulaukė aštraus daugelio prenumeratorių, demokratus palaikančių politinių veikėjų ir teisingos žiniasklaidos komentatorių pasmerkimo. Protestuodamas atsistatydino ilgametis „Washington Post" apžvalgininkas ir nuomonių skyriaus vyriausiasis redaktorius Robertas Kaganas, kuris gali būti Ritos Miliūtės atitikmuo niekada nemeluojančioje LRT, o 11 „Washington Post" apžvalgininkų grupė pasirašė sprendimą smerkiantį straipsnį.

Pikti demokratus palaikančių skaitytojų laiškai užtvindė daugelio darbuotojų elektroninio pašto dėžutes skundais. Ar tai nepanašu į pas mus ketvirtadieniais garsiai vykstančius patylėjimo mitingus prie seimo, kuriuose galima pamatyti linksmai nusiteikusią ištikimą dvaro politologę?

Laimei, norint savo pinigais paremti laisvą žodį, galima surasti ir tokį turinį, už kurį mokėti kelis eurus per mėnesį ne tik negaila, bet ir prenumeruodamas juos drąsiai galiu teigti, kad šių autorių jų paskyrose platinamo turinio kainos ir kokybės santykis yra aiškiai kokybės pusėje.

Prenumeruoju kelis lietuvių autorius, kurių tekstų labai laukiu ir juos skaitant nejučia grįžta tas jausmas, kurį dar prisimenu nuo Sąjūdžio laikų, kuomet spauda mums visiems, pavargusiems nuo ilgametės tarybinės propagandos laikraščiuose ir televizijoje buvo gurkšnis tyro vandens, o tekste surasti gramatinę klaidą būdavo tiek pat sunku, kaip loterijoje laimėti piniginį prizą.

Šių autorių rašiniuose galima ne tik pasimėgauti nuostabiu rašymo ir minčių perteikimo stiliumi, bet ir sužinoti daug tikrai naudingos ir patikrintos informacijos. Tai yra labai svarbu mūsų laikais, kai informacijos srautai jau tampa lavina, savo kelyje šluojančia bet kokius bandymus kritiškai vertinti jėga brukamą informacinį pseudoproduktą. 2020 metais Amerikoje buvo išleista knyga „Vidinė tyla yra raktas", kurioje aprašytas dar devintame dešimtmetyje nagrinėtas taip vadinamas CNN efektas.

Tyrėjai tuomet priėjo išvados, kad labiausiai žmonių smegenis bukina ne buka informacija, bet informacijos gausa, kurios žmogus nesugeba apdoroti, o apdorojęs ją tik paviršutiniškai tampa pasyviu tokios informacijos priimtuvu. Knygą parašęs Ryan Holiday, kuris yra ne tik bestselerių autorius, bet ir žurnalistas, redaktorius ir marketingo specialistas tvirtina, kad vidinė tyla nėra neveiklumas; tai yra durys į meistriškumą, discipliną ir susitelkimą.

Šiandien žmonės yra sugniuždyti ir pasimetę labiau, nei bet kada. Gebėjimas atsirinkti teisingą informacijos šaltinį ir nepasiduoti masinei psichozei bei išlikti taikoje su savimi ir vidinėje harmonijoje, kuri yra priešnuodis nuo visą parą ūžiančios žiniasklaidos ir socialinės medijos yra raktas į prasmingą gyvenimą.

Tekstą noriu baigti mūsų laikmečiui labai derančia citata iš seniai skaitytos Paulo Coelho knygos „Šviesos kario vadovas": „Dievas panaudoja tylą, norėdamas išmokyti tarti žodžius atsakingai." Tylai keičiant informacinį triukšmą, greitai pasikeis ir mūsų aplinka bei gyvenimo kokybė.