Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie paštą

Šį kartą aš papasakosiu jums istoriją, kuri atsitiko man šią savaitę. Ji puikiai tiktų mano socialinių tinklų rubrikai „Beprotnamio naujienos", tačiau tokių istorijų gali papasakoti kiekvienas jūsų, kuriam dar užtenka užsispyrimo gyventi šių dienų Lietuvoje.

Istorija turi savo priešistoriją. Taigi, po garsiosios Amerikos viceprezidento J. D. Vance'o kalbos Miuncheno konferencijoje šių metų vasario 14 dieną, be amo palikusios visą impotentiškąjį Europos Sąjungos elitą, Lietuvoje iš prekybos buvo išimta jo knyga „Hilbilių elegija". Šį sprendimą 2025 metų kovo pradžioje priėmė leidykla „Sofoklis". „Hilbilių elegija" - tai autobiografinis J. D. Vance'o pasakojimas apie trijų kartų šeimos gyvenimą ir pastangas susikurti geresnę ateitį.

Knyga 2024 metais buvo išleista lietuvių kalba. Kažkada apie tai buvau rašęs viename tekste, kurį perskaitė mano bičiulė, gyvenanti Amerikoje ir nusprendė man atsiųsti viceprezidento knygos originalą. „Su Kovo 11-ąja! Gintarai, noriu Jums padovanoti J. D. Vance'o knygą, atsidėkojant už jūsų energiją ir laiką siekiant skleisti tiesą", rašė ji kovo 11 dieną.

Labai apsidžiaugiau, nes žinau, kad knyga tikrai įdomi. Jau ne už kalnų vasara, kada daug laiko skiriu knygų skaitymui ir tai bus puiki proga lavinti anglų kalbos žinias.

Laukiau apie dešimt dienų - jokios žinios. O knyga tikrai išsiųsta. Praėjusią savaitę visai netyčia atrakinu pašto dėžutę. Jokios spaudos neprenumeruoju, laiškų taip pat negaunu, todėl dėžutę patikrinu vos kartą per mėnesį. Joje randu jau prieš kelias savaites įmestą... Norėjau rašyti „Lietuvos pašto" dokumentą, bet tai aptrinta popieriaus skiautė, kuri vadinasi „siuntos gavimo pranešimas" su pieštuku (!) užrašytu adresu.

Jame parašyta, kad siunta atvyko į Lietuvą ir nuskenavus mobiliuoju telefonu QR kodą, reikia užpildyti muitinės deklaraciją. Mobiliuoju telefonu to padaryti nepavyko, nes kodas iš karto nukreipia į prekės siuntimą, tuo tarpu gavimo man aptikti nepavyko. Išgelbėjo planšetė, kurioje pavyko aptikti gavimo funkciją.

Užpildžius visus dokumentus dar prieš savaitę, šį antradienį atėjo pranešimas apie muito mokestį, kuris nėra didelis, nes dar neįsigaliojo blogojo Donaldo Trumpo Europai paskelbto muitų karo tarifai. Trečiadienį į mano mobilų telefoną atėjo žinutė, kurią pridedu, nes tai svarbu tolesniame pasakojime. Žinutės tekstas (kalba netaisyta): „Sveiki! Jusu siunta LH24........US jau paste Totoriu g. 8, Vilnius. Ja saugosime iki 05.17. Siunta galite atsiimti ir pastomate salia pasto (paslauga mokama, 0.79 Eur). Spauskite uzsakyti: https://post.lt/post/redirect"

Tą dieną turėjau reikalų mieste ir nusprendžiau pasiimti siuntą. Užėjau į „Lietuvos pašto" skyrių nurodytu adresu, išsimušiau eilės numerį, kuris buvo 88 (gerai, kad iškili laidų vedėja ir filmų apie Visatos Valdovą režisierė Daiva Žeimytė-Bilienė nepamatė, nes jai šis skaičius su naciais asocijuojasi). Laikas ant bilieto į susitikimą su knyga - 11:37.

Nedelsiant užsidegė tablo su mano nacistiniu skaičiumi ir aš nuskubėjau prie langelio. Mane pasitiko besišypsanti moteris, kurios vardo kortelėje buvo parašyta „Mokinė". Gyvenant Vilniuje per laiką nustojau stebėtis daugeliu dalykų, kurie dar visai neseniai keldavo nuostabą, todėl toks keistas ir pirmą kartą matomas vardas manęs taip pat nenustebino. Parodžiau Mokinei savo žinutę.

- Jūsų asmens dokumentas? - mandagiai paklausė Mokinė.

Visus reikalingus dokumentus turiu nusiskenavęs mobiliajame telefone, todėl parodžiau jai asmens tapatybės kortelę, kurioje net ir įvertinus prastoką nuotraukos kokybę, mano penktakoloninį veidą su kuo nors sumaišyti tikrai būtų sudėtinga.

- Foto netinka, reikia originalo, - šypsodamasi tęsė Mokinė.

Bandžiau paaiškinti, kad iki šiol visur tinka skenuoti dokumentai, įskaitant ir Kika parduotuvę, kurioje su nuolaida perku maistą savo katėms. Svarbiausias mūsų gyvenimo dokumentas, vadintas Galimybių pasu taip pat būdavo telefone.

- Reikia originalo,- šypsena lėtai traukėsi nuo Mokinės veido ir aš išgirdau šūvio garsą: - Tokia instrukcija.

Supratau, kad laiko juostoje grįžau į aštuoniasdešimtuosius praėjusio šimtmečio metus, kai žodis „instrukcija" nulemdavo ne tik atskirų žmonių, bet ir šeimų likimus.

- Bet žinutėje, kurią gavau iš jūsų įmonės nėra parašyta, kad reikia turėti asmens dokumentą? - bandžiau gelbėti susitikimą su J. D. Vance.

- Čia yra! - Mokinė ranka parodė baltą popieriaus lapą, prilipdytą ant dar nuo pseudopandemijos laikų likusios plastikinės pertvaros, atskiriančios vergus nuo instrukcijų pasaulio.

- Tai aš turėjau atvažiuoti iš kito miesto galo, perskaityti instrukciją, nuvažiuoti namo, pasiimti asmens dokumentą ir grįžti pas jus? - mačiau, kaip J. D. Vance tolsta nuo manęs.

- Aš jus suprantu, bet tokia instrukcija, - liūdnai sušnabždėjo Mokinė.

- Ką tu ten su juo aiškiniesi? - praeidama šūktelėjo Mokinei akivaizdi kontoros senbuvė, kuri neturi vardo, nes paklausius, kuo ji vardu, moteris taip ir atsakė: „aš neturiu vardo".

- Aš galiu pakviesti vyresniąją, - bandė gelbėti situaciją Mokinė ir ilgam dingo už durų, ant kurių puikavosi griežtas užrašas „Pašaliniams įėjimas draudžiamas!"

Vyresnioji pasirodė 11:59, dar nespėjus Katedros varpams paskelbti vidurdienio. Ji jau turėjo kortelę su vardu! Kortelėje buvo parašyta „Nijolia". Taip, aš nesuklydau, taip buvo parašyta. Papasakojau jai visą istoriją. Moteris maloniai išklausė ir vėl šovė į mane:

- Tokia instrukcija. O iš kur mes žinom, kad čia jūs?

Žinoma, gavęs „Lietuvos pašto" žinutę į savo asmeninį mobilųjį telefoną po to, kai užpildžiau siuntos deklaraciją, iš to pačio telefono, kuriame turiu visų savo dokumentų kopijas, per elektroninę bankininkystę sumokėjęs muitą aš jokiu būdu negalėjau būti tas žmogus, kuriuo esu ir trokštu pagaliau susitikti su J. D. Vance.

- Žinutėje, kurią gavau yra parašyta: „Siunta galite atsiimti ir pastomate salia pasto (paslauga mokama, 0.79 Eur). Spauskite uzsakyti: https://post.lt/post/redirect"- rodau jai „Lietuvos pašto" atsiųstą žinutę. - Kaip jūs tada patikrinsite mano tapatybę? - klastingai paklausiau aš.

- Tada yra kitaip, - kompetentingai ir profesionaliai man paaiškino ponia Nijolia.

Supratau, kad šiandien mums su J. D. Vance susitikti nelemta. Mūsų, neteisingai suprantančių šį pasaulį susitikimui skersai kelio stojo didžiulė jėga - kieta kaip uola valstybės per Susisiekimo valdomos akcinės bendrovės „Lietuvos paštas" instrukcija.

Pasinaudojau man palikta galimybe nukreipti J. D. Vance ir jo gyvenimo istoriją į paštomatą, kur nereikia patvirtinti tapatybės. Ten jis palauks manęs dar kelias dienas ir naktis. Neapsakomai gaila buvo skirti „Lietuvos paštui" dar 0,79 euro, bet ko nepadarysi dėl susitikimo su Amerikos viceprezidentu.

„Jei nesidomėsi savo valstybės reikalais, būsi pasmerktas gyventi kvailių valdomas". Ši citata dažnai priskiriama senovės graikų filosofui Platonui. Ji pabrėžia, kad piliečių abejingumas valstybės gyvenimui gali lemti nekompetentingų ar net pavojingų vadovų iškilimą. Juk mūsų Lietuvai tai negresia, ar ne?

Leiskite pasveikinti visus, skaitančius šį mano tekstą su džiaugsminga pavasario švente - šventomis Velykomis.

Atskirą pasveikinimą siunčiu savo naujoms pažįstamoms - Mokinei, moteriai be vardo ir jų vadovei Nijoliai, įkalintoms instrukcijų pasaulyje.

Velykos simbolizuoja atgimimą, prisikėlimą ir naują pradžią - tiek religine, tiek gamtine prasme.

Tegu nauja pradžia ateina ne tik į „Lietuvos paštą", bet ir į visų mūsų gyvenimus!