Jolanta BLAŽYTĖ: Kam atiteko Lietuva?

Šį straipsnį pradėsiu nuo labai taiklaus mano Telegram sekėjo komentaro:

„Šiaip, jei pažiūrėti iš šalies, tai Ukraina nedaug teritorijos prarado. Rusai paėmė Donbasą ir Krymą. Bet Ukraina pasiėmė Lietuvą..."

Beje, tą patį pastebėjau ir aš: pačios Lietuvos Lietuvoje tampa kasdien vis mažiau. Panašu, kad prakeiksmas „nepavarkime būti Ukraina" ar „karas Ukrainoje yra ir mūsų karas" suveikė su kaupu.

Kartais pavartau sisteminės žiniasklaidos puslapius. Ir ką? Ir nieko... Tos pačios temos: karas, Ukraina, peremoga, ginkluotė ir, žinoma, tas 30 metų į žmonių galvas suktas varžtas pavadinimu „mus puls". Manau, kad turime tik padėkoti toms „įžymybėms", kurios pasididina lūpas, „pa*us" ar sukuria kokį nors naują pyrago receptą - jau bent šiomis naujienomis šiek ties praskiedžiamas informacinis srautas pavadinimu „mus puls ar net jau puola". Atrodo, kad Lietuvą užvaldė kažkokia tai „mus puola" sekta.

Štai A. Bilotaitė siūlo moterims Kovo 8-osios proga dovanoti ne tulpes, o droną... L. Kasčiūnas kalbina p. Dovilę, kad toji užminuotų pasienį su Rusija (o tai „Drakono dantų" neužtenka?). LR Prezidentas prašosi po E. Macrono „branduoliniu skėčiu", nors adekvatesnių karo ekspertų teigimu, E. Macronas šiuo metu galėtų susikonstruoti nebent tik skėtį nuo saulės. Na, ir dar tie „nuomonės formuotojai" su savo nesibaigiančiu „mus puls".....

Tiesa, kartais kažkur kamputyje pasirodo naujienos apie tai, kad bankrutavo viena ar kita įmonė, kad šimtai žmonių prarado darbo vietas, kad kažkokia bobutė pusę metų laukia eilėje pas gydytoją ar pan. Bet tos naujienos taip ir lieka rūkyti tyliai kamputyje. Nes jos tiesiog niekam neįdomios. Niekam iš sektos „mus puola" dalyvių neįdomu net tai, kad, pavyzdžiui, 100 milijardų Taivano investicijų nukeliavo į D. Trumpo Ameriką, o ne į Lietuvą, kaip buvo žadėję sektos „mus puola" įkūrėjai. Šiaip nelabai kam įdomu ir tai, kad investicijos keliauja ten, kur niekas nieko nepuola ir retai keliauja ten, kur „amžinai kas nors puola". Kokios ilgalaikės investicijos gali šiuo metu ateiti į Lietuvą, kuri gyvena nesibaigiančiame karo laukime ir kovoje už Ukrainos „peremogą"? Na nebent tos, kurių kitos šalys nepriima - pavyzdžiui šiukšlių utilizavimo įmonės ar aplinką teršiančios gamyklos.

O va mes savo milijardines investicijas kol kas laikome tik Gabrieliaus fantazijose. Ten pat, kur šiuo metu E. Macronas laiko branduolinį skėtį. Ir nepavargstame būti Ukraina. O ką daryti? Juk leftistinio Vakarų elito šaltkalviai šriūbelį su užrašu „mus puls" į patriotų galvas įsuko labai tvirtai ir net nesiruošia išsukti. Tik va, nebeliko aišku, kas puls - mat visi proxy karo Ukrainoje dalyviai ruošiasi taikytis ir visa įvykių eiga rodo, kad tikrai susitaikys.

Kaip sako Italijos vicepremjeras Salvini, „JAV, Rusija ir Ukraina kviečia taikai, kai tuo tarpu kažkas Europoje siekia konflikto tęsinio ir svajoja apie raketas, ginklus, tankus <...> ES armijai neturėtų vadovauti beprotis E. Macronas".

Bet, panašu, kad gaunasi kažkoks įdomus dėsnis: „kur bepročiai - ten ir mes". Ir jei Amerika, kaip senas geras Lietuvos šeimininkas, jau atsitokėjo nuo tos beprotystės, tai Lietuva puolė ieškoti naujo šeimininko ir būtinai bepročio. O bepročių tame geopolitiniame Tinderyje tikrai užtenka. Todėl pasirinkome patį kiečiausią - E. Macroną, su visu jo branduoliniu skėčiu, kuris kol kas panašus tik į skėtį nuo saulės. Nu, bet svarbiausia, kad žinotume, kada ir kokį asfaltą reikės bučiuoti, jei juo važiuos naujas Lietuvos šeimininkas.

O mums, deja, patinka tik tie „šeimininkai", kurie trokšta kariauti - net tada, kai kariauti nebėra su kuo. Mat karas Ukrainoje parodė, kad karas yra ne tik karas, bet ir įtakos išlaikymas ir masių valdymas ir didžiuliai pinigų plovimo mastai ir naujos „kariautojų" vilos monakuose ir pan.

Elonas Muskas sako, kad karas pasibaigtų, įvedus sankcijas Ukrainos oligarchams, ypač tiems, kurie valdo NT Monake. Bet kokios dar gali būti vilos? Tuoj mūsų USAID-iniai faktų čekeriai įrodys, kad nėra ten nei tų vilų, nei Ukrainos oligarchų, o dėl Krymo reikia kovoti mums ir ne bet kaip, o su savo 0,25 BVP.

Todėl mes nepavargstame būti Ukraina. Bet tiktai ta, buvusia, kuri norėjo kariauti ir vykdė leftistinio Vakarų elito užgaidas žudyti svetimus žmones. Bet mes visiškai nenorime būti ta Ukraina, kuri jau sutinka siekti taikos.

Todėl mes visada atrasime priežastis, kodėl reikia kariauti - nes kas ieško, tas randa. Mes visada atrasime ekspertus, kurie mums paaiškins, kad Ukrainai priklauso Krymas ir reikia kariauti tol, kol Krymas bus teisingose rankose. Mes visada atrasime ekspertus, tokius, kaip, pavyzdžiui, koks nors raudonžandis kažkokios tai Vokietijos žvalgybos vadovas Bruno Kahl, kurie pasakys, kad „kariauti reikia, nes Europai yra saugiau, kai Ukraina kariauja". Mes plosime rankomis, išgirdę, kad Lenkija nori įsigyti branduolinį ginklą ir būtinai pasiprašysime, kad leistų mums pabučiuoti nors vieną to ginklo varžtą. Mes skolinsimės, didinsime mokesčius, tarsi vaiduoklius, baidysime iš šalies užsienio investicijas, minuosime pasienį, dovanosim moterims dronus, radarinsim ir pirdarinsim, nes kažkoks gi egzzeprtas taip liepė.

Mums tiesiog patinka gyventi toje palatoje Nr6.

P.S. Žinau, kad Lietuvoje, kaip ir Europoje, yra daugybė žmonių, kurie siekia taikos. Tačiau savo straipsniuose apie Lietuvos troškimą kariauti vis dar naudoju daugiskaitą „mes". Kodėl? Ogi todėl, kad būtent „mes" išsirenkame tą vadžią, kuri ir pasiūlo mums leftistinio elito įkurtos palatos Nr6 darbotvarkę. Ir visiškai nepasiūlo sprendimų, kaip, pavyzdžiui, vien tik iš pensijos gyvenančiai bobutei patekti pas reikalingą gydytoją.

Ir px tos bobutės. Juk mes dabar ne koks nors „šuns papas". Dabar mes esame Ukraina su visomis reikalingomis vėliavomis ir teisingais „slava" šūkiais. Tik va, bėda, kad pasimetėm laike - Ukraina dabar jau kitokia. Ir tai nutiko dėka naujojo JAV Prezidento, kuris pasiryžo neįtikėtinai svarbiai misijai - uždaryti palatą Nr6 tiek Ukrainoje, tiek visame pasaulyje. Tik štai Lietuvoje ta palata užsidarinėja sunkiai - tikėtina, kad USAID „investicijos" labai padidino minėtos palatos „tvarumo" koeficientus. Todėl vis besivarstančių palatos durų girgždesys, palaikomas „radarom-pirdarom" akcijų, girdėsis dar ilgai. O visiems adekvatiems mano sekėjams linkiu tik kantrybės: viskas bus gerai. Viskas turi pradžią ir turi pabaigą. Palatos darbotvarkė - taip pat.