1 nuotr.Kiek dešimtmečių ir net šimtmečių išmintingi žmonės perspėja: „Svetimoje akyje krislelį pastebi, o savojoje - nė rąsto nepastebi", bet buka dauguma niekaip nepasimoko.
Maža to, mūsų dienomis „rąstų" rietuvė pasipildė dar vienu milžinu: požiūriu į rusų kalbą, kultūrą ir jų vartojimą Lietuvoje.
Valdiškieji „patriotai", pradedant buvusiu kultūros ministru ir baigiant visokiais jaunais ir nelabai jaunais konservatoriais, liberalais ir jiems prijaučiančiais stačiai varžosi vienas su kitu, kas bjauresniais žodžiais išvadins tuos, kurie tebeskaito rusų autorius, tebesiklauso rusų muzikos klasikų kūrinių ar palaiko santykius su rusų tautos, kultūros, mokslo „augintiniais" tiek užsienyje, tiek pačioje Rusijoje, ir stengiasi sugalvoti jiems pačias baisiausias bausmes... iki vos ne stalininių represijų.
Kaip manote, kokiomis malkomis kūrenamas tas jų neapykantos viskam, kas rusiška, laužas?
Meile žudomai, naikinamai, deginamai Ukrainai? Deja... Pastebėjau, kad - su labai nedidelėmis išimtimis - tie, kurie realiai padeda ukrainiečiams, vežioja pagalbą, kovoja jos frontuose tiesiogiai ar apmoko ukrainiečių kovotojus, globoja pabėgėlių šeimas, viešumoje, kalbėdami apie Rusiją ir rusus, neišlieja keiksmažodžių srauto.
Jie randa kitus žodžius situacijai ir savo emocijoms apibūdinti, labai išmintingus ir todėl daug skaudesnius už kokį nuvalkiotą keiksmažodį.
O gal tie „patriotai" kenčia iš meilės Lietuvai, lietuvių kalbai, manydami, kad dėmesys ukrainiečiams susiaurina lietuvių kalbos ir lietuviškos kultūros vartojimo erdves?
Na, nejuokinkite sliekų... Tie žmonės arba yra didžiausi žabaliai ir savo akyse ne tik rąsto, bet viso ešelono su rąstais nebemato, arba tiesiog yra nepramušamai buki, nes kaip tik patys labiausiai mėgsta teršti lietuvių kalbą svetimų kalbų skoliniais, pirmenybę atiduodami ...rusiškiems keiksmažodžiams.
Prisiminkime, kaip Rusijos-Ukrainos karo pradžioje kiekvienas save besiskelbiantis Ukrainos ir Lietuvos patriotu, garbe laikė į savo lietuvių kalbą įterpti tą rusišką frazę, nurodančią kryptį, kuria vienos Ukrainos salos gynėjas pasiuntė pasiduoti reikalavusį rusų karinį laivą.
Kai aš mėginau pyptelėti, jog toks visiškai be reikalo, sėdint minkštame krėsle prie kavos puoduko, rusiško keiksmažodžio vartojimas sumenkina ukrainiečio kario, atsidūrusio beviltiškoje padėtyje, parodytą narsą, buvau papuošta anaiptol ne mandagiausiais epitetais...
Kas, kuris iš trijų pirmųjų valstybės asmenų, koks ministras, saugumo struktūrų vadovas gali paaiškinti, kodėl, paskelbus karą viskam, kas rusiška, plačiai atveriami valstybės vartai rusakalbiams migrantams, netgi neiškeliant reikalavimo jiems (ir visiems kitiems imigrantams) per protingai trumpiausią laiką įsisavinti būtiną Lietuvos valstybinės kalbos žinių kiekį?
Kas, kuris iš trijų pirmųjų valstybės asmenų, koks ministras (pavyzdžiui, švietimo, kultūros...), kuri žiniasklaidos priemonė ėmėsi tikrų, griežtų priemonių guiti iš vaikų, paauglių, jaunų žmonių kalbos tą pasibaisėtiną masę rusiškų keiksmažodžių, kokios negirdėjome nė gūdžiausiu sovietmečiu???
O dabar ji skamba visur, kur tik susiburia daugiau kaip du visokiausių lyčių pienburniai, paaugliai ar jau pirmus žingsnius savarankiško gyvenimo keliu žengiantys vyrukai ir merginos lietuviukai.
Čaikovskio klausytis negalima, o bl..., nach... skamba visur ir be garsiakalbių.
Tai dabar pasakysiu be užuolankų: gera, oi, gera buvo sovietmečiu, kai tuos žodžius patvoriuose vartojo tik girtuokliai, perėję sovietų armijos muštrą, o iš lietuvių literatūros istorijos dabar išguitas lietuvių sovietinės literatūros klasikas Juozas Baltušis mokė jaunimą vaizdingų, spalvingų lietuviškų keiksmažodžių !!!
