Kodėl žmonės taip nemyli Landsbergių?

Istorikas Algimantas KASPARAVIČIUS turi savo požiūrį į Landsbergių meilės-nemeilės priežastis:

„Yra Lietuvoje didelė dalis visuomenės, - aiškino A.Kasparavičius, - kuri žmonių, turinčių Landsbergio pavardę, nemėgsta, bet yra reikšminga žmonių grupė, kurie linkusi tą pavardę sudievinti. Žiūri į Landsbergius panašiai kaip į Romos popiežių. Man pačiam yra tekę būti liudininku renginiuose, kur pristatomos Vytauto Landsbergio knygos arba dalyvauja pats V.Landsbergis, ir matau žmones, kurie jį dievina. Anksčiau ta grupė būdavo vyresnė, o dabar yra ne tik vyresnio amžiaus. Jie žiūri į Landsbergį kaip į šventąjį tėvą.

Todėl iš principo čia būtų galima kalbėti bendrai apie lietuvių tautos, visuomenės charakterį. Jam būdinga „religinga" reakcija į įvykius, į asmenis. Žmonės savo „religiją", savo įsitikinimus, kaip jie įsivaizduoja, priima labai teigiamai, kaip vienintelius teisingus, o kitaip galvojančius priima labai priešiškai. Tokia interpretacija ypač būdinga katalikų visuomenei. Katalikai labai sunkiai atsisako savo tradicijų. Bent taip buvo XXI a. pradžioje, kai jie buvo tvirtai įsitikinę, jog popiežius niekada neklysta. O dabar, karo Ukrainoje kontekste, ant popiežiaus jau bandoma burnoti. Be to, katalikybei buvo būdingas atmetimas svetimų - nepriimti į savo tarpą kitos tikybos, kitaip galvojančių žmonių.

Per tą pačią prizmę galime matyti ir mažesnį, Landsbergių šeimos „abrozdėlį", kuris labai panašus į katalikišką atmetimo reakciją. Vieni Landsbergius atmeta, o kiti - dievina. Kiek prisimenu Atgimimo laikus, buvo didelis dalies sovietinės visuomenės priešiškumas, nepasitenkinimas Landsbergiu. Esą kas jis toks? Kaip jis gali būti valstybės vadovas, jei yra muzikologas, dėstęs mokslinį komunizmą? Taip, Landsbergis niekada nebuvo disidentas, visada buvo sovietinei sistemai parankus žmogus. Sistema juo sėkmingai naudojosi, reprezentuodama M.K.Čiurlionio asmenybę ne tik Tarybų Sąjungoje, bet ir užsienyje.

V.Landsbergis buvo sistemai naudingas ir ne paslaptis, kad ir pats sėkmingai gyveno, net važinėjo į užsienį. Užtenka pavartyti Tarybų Lietuvos enciklopediją, kad pamatytume, jog ten daugelio tuometinių veikėjų nėra, o mūsų aptariama Landsbergių pavardė yra, jo tėvas Tarybų Lietuvoje gavo nusipelniusio architekto vardą ir pan.

Kitas dalykas - po 1990 m. Kovo 11-osios buvo labai ryškus visuomenės skilimas. Tarybų Lietuvos nomenklatūros ženkli dauguma buvo pragmatikai, kaip ir dauguma mūsų buvome pragmatikai, kadangi reikėjo stovėti eilėse, kad ką nors gautum, susikombinuotum.

Pragmatikai Landsbergio asmenyje matė tik muzikologą, visiškai neįvertindami jo vidinio potencialo. Būkime biedni, bet teisingi - Landsbergis gali patikti ar nepatikti, bet jis yra tobulas intrigos ir žodžio meistras. Jis taip surezga, kad jo epitetai prilimpa. Yra tiesiog žodžiai- raktažodžiai, kurie dešimtmečiams įstringa į atmintį. Buvo matyti Landsbergio konformizmas, bet niekas neįvertino jo kaip intriganto sugebėjimų. Nes didelių politikų, kurie būtų ne intrigantai, nėra. Pradedant Vytautu Didžiuoju ir Napoleonu. Aš nenoriu lyginti, bet su politikais taip jau yra. Tie, kurie silpni intrigose, į istorijos vadovėlius nepatenka.

Susipriešinimas dėl V.Landsbergio sėkmingai išsilaikė iki dabartinių laikų. Atsiminkime, kaip jis kandidatavo į Lietuvos prezidentus, dainavo dainelę, bandė tapti liaudies žmogumi, bet jam tai nepavyko, nors kitaip susišukavo, nusipirko naują kostiumą, bet žmonės juo nepatikėjo, nes visi suprato, kad jis ne toks, kad jis yra giluminės intrigos meistras. Ir tą intrigą toliau tvirtina savo pareiškimais, politiniu egoizmu, savo tokiu drastišku šeimos protegavimu, kas tiesiogiai nebuvo būdinga sovietiniams vadovams. Sniečkaus, Griškevičiaus anūkai nebuvo taip iškelti, o V.Landsbergis šitoje vietoje nuėjo grynai asmeniškos korporacijos keliu, iškeldamas savo įpėdinį Gabrielių.

Tai kapitalizmo klasika, kai šeimos, valdančios korporaciją, asmeniniai interesai yra pirmoje vietoje. Tai vykdoma be jokio prisidengimo. Landsbergis yra nuostabus sovietinės, posovietinės ir Lietuvos Europos Sąjungoje transformacijos pavyzdys, perėjęs visus transformacijos etapus. Lygiai taip pat kaip ir visuomenė, kuri susikombinuodavo iš mėsos kombinatų...

Bet visuomenė į save pasižiūrėti negali. Ant savęs ji tokių pačių ydų bei veikimo pagal tuos pačius Landsbergių principus nemato. O ant Landsbergio asmens tai puikiai mato. Nuo tarybinio profesoriaus iki anūko ministro ir vilos Graikijoje savininko."

Komentuoja buvęs konservatorius Rimantas Jonas DAGYS:

Manau, kad tai abipusis veiksmas, kadangi diskusijose V.Landsbergis dažnai žmones apšaukia, vadina nepagarbiais vardais. Vargu, ar tai žmonių simpatijas sukelia. Kažkuria prasme Landsbergiai laiko visuomenę antrarūše pagal savo vertinimus, esą visuomenė nieko nesupranta. Todėl gauna iš visuomenės atitinkamą rezultatą, nes kaip tu elgiesi nepagarbiai su žmonėmis, taip ir jie elgiasi su tavimi.

Landsbergiai patys priiminėja sprendimus, kolektyvinis partijos protas nelabai jiems reikalingas. Kitaminčių jie nemėgdavo, vieni turėjo prie jų prisitaikyti, o tie, kurie partijoje turėjo aiškius vertybinius įsitikinimus - jie nelabai pritapo. Praktiškai krikščioniškosios, konservatoriškosios vertybės, su kuriomis ėjo partija, buvo laipsniškai išstumtos.

O ką dabar anūkas Gabrielius veiks, iš partijos pirmininko ir iš Seimo atsistatydinęs, šito aš nežinau. Aš manau, kad jis turės, iš ko gyventi, neprapuls. Bet nenustebčiau, jeigu anūkas dar sugrįžtų į aktyvią politiką.

Komentuoja kalbininkė, humanitarinių mokslų daktarė Jūratė Sofija LAUČIŪTĖ:

V.Landsbergį daug kas sieja su tais pokyčiais, kai prasidėjo Lietuvos pasitraukimas iš Sovietų Sąjungos. Man kartais kildavo klausimas, ar kai kurie sudėtingumai būdavo mums primesti iš priešiškos valstybės, ar jie būdavo tam tikrų užsilikusių vidaus jėgų sukonstruoti.

Pirmaisiais nepriklausomybės metais aš dar gyvenau Sankt Peterburge ir kai konservatoriams prireikdavo Rusijoje dar gyvuojančių demokratinių jėgų paramos, jie ne kartą kreipėsi į mane, kad padėčiau susisiekti su demokratinio elito atstovais. Prisimenu, kaip prieš vieną pasitarimą sudarinėjau dalyvių sąrašą, todėl žinau, kas tame sąraše turėjo būti. Iš Maskvos atvyko akademikas Jurijus Afanasjevas, su kuriuo palaikiau bičiuliškus ryšius. Kai Vilniaus oro uoste pasitikome svečius iš Maskvos, J.Afanasjevas man parodė į vicepremjerą Vladimirą Šumeiką, kurį Rusijos demokratai laikė korumpuotu, nes leisdavo sau „pasiobuoliauti". Todėl J.Afanasjevas pasibaisėjo, kas V.Šumeiką į Vilnių pakvietė. Bet aš žinojau, kad nebuvau V.Šumeikos į sąrašus įtraukusi, todėl domėjausi ir galiausiai priėjau prie atsakymo, kad V.Šumeiką pakvietė V.Landsbergis. Ir galvoju - ko reikėjo V.Landsbergiui iš tokio nelabai švaraus Rusijos vicepremjero?

Tačiau negaliu nepripažinti, kad V.Landsbergis yra eruditas. Visiškai kitoks žmogus yra Gabrielius. Aš negaliu vadinti Gabrieliaus asmenybe, jis yra tiesiog persona. Ir net tie, kurie keikia V.Landsbergį, jie turbūt supranta, jog palyginus Gabrielių su jo seneliu, matosi, kad anūkas net vandens negali atnešti savo seneliui - toks jis yra nepakankamai intelektualus. Ką jis išplėtojo iš senelio - tai tik aroganciją.