3 nuotr.Akiratyje - ne sugrįžtanti žiema, bet Lietuvos bankas. Metus pradėjęs su kilniaširde misija. Visi Lietuvos gyventojai, pradedantys maisto prekių apžiūrą nuo atpigintų produktų vitrinos, sausį gali vaikščioti į prekybos centrus išdidžiai ir ramiai. Neskaičiuodami, ar užteks pienui ar sūreliui centų. O kodėl ramiai, išdidžiai? O todėl, kad maisto vartotojus visą sausio mėnesį gins pats Lietuvos bankas. Seimo opozicijai reikalaujant ir Ingridai Šimonytei pritariant.
Tik aiman, ką bankininkai tikisi nutverti per daug kilstelėjus kainas, jei patys iš anksto apsiskelbė, kad visą mėnesį tikrins? Be to, kiekvienas verslininkas žino, kad po Naujųjų metų prekyba atsigauna tik apie vasario vidurį. O dabar akcijų bei nukainavimų metas. Tad maisto prekės kažkiek atpigs ir be bankininkų atakos.
Paklauskite ko nors lengvesnio
Tačiau kodėl nesukūrus plebėjams iliuzijos, jog valdžiai labai rūpi, kad piliečiai nebadautų ir turėtų, ką pasidėti ant stalo? Gal rūpi tik tiek, kad vargetos, išleidę visus pinigus maistui, jau neišgalės susimokėti mokesčių?
Tačiau įsivaizduokime, jog mes, kol kas dar maisto valgytojai, bankininkais tikime. Labai naiviai ir atlapaširdiškai. Galvojame, kad jie sės į autobusus bei troleibusus ir užsimaskavę tamsiais akiniais, skrybėlėmis, perukais, metodiškai patikrins visų šalies parduotuvių visus maisto produktus. Kiek kainavo pirmadienį, o kiek - trečiadienį ir t.t.
Tiesa, kaip teigia Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius Aurelijus Dabašinskas, Lietuvos bankas NUOLAT vykdo kainų stebėseną. Jei nuolat vykdo, tai, matyt, sausį jau vykdo ne nuolat, bet ypač? Užsimaskavę jau ne vienu, bet dviem perukais? Tiesa, labai abejoju, kad nors vienas bankininkas, staiga paklaustas, kiek kainuoja 200 gr 9 proc. riebumo varškės, iškart atsakytų į klausimą. Sakytų - paklauskite ko nors paprastesnio.
Pvz., kiek kainuoja poilsinė kelionė į Meksiką bei koks JAV dolerio ir jenos santykis. Tad kaip galima, anot Lietuvos banko, atlikti detalesnę maisto kainų raidos analizę, pateikti ekonominius kainų raidos įvertinimus ir pasitelkti istorinius sąryšius tarp kainų, jei retas bankininkas žino varškės istoriją. Jau nekalbant apie jos istorinius sąryšius.
Retas ekonomistas iškart pasakys, kiek varškė kainavo pernai, saliamis užpernai, pomidoras vakar, baltas sūris prie Antano Smetonos, batonas rytoj iš ryto ir rytoj vakare. Be to, kam tirti, jei premjerė jau dabar sufleruoja atsakymą, jog kainos kyla, nes sutapo daug nepalankių veiksnių - brango elektra, šildymas ir t.t.
Dėl mūsų jie nesipyks
Kodėl atrodo, jog tyrimas - tik smagus naivuolių mulkinimas? Esą kažkas mus dar gina bei užtaria. O todėl, kad Lietuvos banko darbuotojai gauna tokias algas, kad užsukę į maisto prekių parduotuves, jau netyrinėja, ką jiems leidžia kišenė. Perka tai, ką nori.
Tyrėjas turi būti asmeniškai suinteresuotas nustatyti tiesą, save ir kitus apginti ir t.t. Tačiau jei Lietuvos banko valdybos narys prieš mokesčius gauna algos 13 133 eurų per mėnesį, o padalinio vadovas - 4827 eurus, jis nėra suinteresuotas labai rūpintis, ar kokybiškai maitinasi pensininkai, daugiavaikės šeimos ir t.t. Lietuvos banko ekonomistai yra labiau suinteresuoti palaikyti gerus santykius su gamybininkais, prekybininkais, valdančiaisiais ir visu „elitu", priskretusiu prie didelių pinigų.
Bet jei Seimo opozicija maisto kainų tyrimo pageidauja, pageidavimų koncertą surengsime. Nes gal po kelių metų „socdemai" sudarinės valdančiąją koaliciją. Kam pyktis? Kai žmogus gauna 13 133 eurų algą, jo pagrindinis interesas - ne pensininkus pradžiuginti, bet su niekuo nesusipykti. Kuo ilgiau prie didelės algos išlikti. Kad ji būtų mokama ir prie I.Šimonytės, ir prie švento Petro ar Onytės.
Ar godumas bus įskaičiuotas?
Į kiekvieną kainodarą derėtų įkalkuliuoti ir žmogaus godumą, bet bankininkai to viešai nepasakys. Kasmet girdime, jog kažkur Pietų Amerikoje neužderėjo pipirai, todėl Lietuvoje pabrango morkos. O kitąmet Indonezijoje siautėjo taifūnai, todėl Lietuvoje pabrango svogūnai.
Godumui tinka bet koks pretekstas, nes kur tas žmogelis dings? Vis vien pirks. Kainos nustoja kilti tada, kai žmonės nustoja pirkti, bet yra tokių prekių, kurių žmogus negali nustoti pirkti. Pvz., elektros, vandens, būtiniausio maisto. Žmogų sunku būtų šantažuoti keliant juodųjų ikrų, austrių kainas ar išgąsdinti įmantriais restoranų meniu, bet labai lengva įvaryti į kampą branginant duoną, bulves, kiaušinius, vaistus.
Jei „elitas", naujieji patricijai" tikrai norėtų sužinoti objektyvią maisto prekių kainodarą ir užtarti plebėjus, Vyriausybei pakaktų laikinai įdarbinti dešimtinę aktyviausių pensininkų iš Trečiojo amžiaus universiteto. Ir aprūpinti juos autobusiuku su vairuotoju. Nes pensininkai, skirtingai nei bankininkai, nebijos patekti į nemalonę ir prarasti didžiulę algą.
Pensininkai ne tik džiugiai, sąžiningai, skrupulingai ir svarbiausia - garsiai surinktų duomenis apie maisto kainas, bet ir užmegztų kontaktus su kasininkėmis, ekspeditoriais, valytojomis, fasuotojomis, kulinarais. Padirbėtų kaip štirlicai. O tuo pačiu maloniai praleistų laiką, ekskursuodami po šalies parduotuves. Pakeliui aplankydami bažnyčias, vienuolynus, muziejus. Susiskambindami su savo kolegomis ir kuo plačiau pranešinėdami, kur ir koks produktas atpigo, nes baigiasi galiojimo terminas.
„Skubėkite pirkti kepeninės į Viduklę, skumbrės - į Salantus, vištos - į Balbieriškį. Maryte, gal ir tau paimti?"
Bet kam tokių objektyvių duomenų reikia? Gamintojams - ne . Prekybininkams - ne. „Elitiniams" - ne. O Vyriausybė, kuri per savo ilgą liežuvį bei kvailą iniciatyvą nusmukdytų gamybininkų ir prekybininkų pelnus, taptų politiniu lavonu. Būtų apkaltinta neprofesionalumu, tyčiniu verslo žlugdymu ir prarastų savo partijų rėmėjus.
O ką tai reiškia? Kad tie, kurie gali pasistengti, kad kainos mažėtų, niekada dėl to nesistengs. Tik vaidins pastangas. O tie, kurie negali įtakoti maisto kainų - eiliniai gyventojai - arba tikės bankininkų tyrimų pasakėlėmis, arba netikės. Bet vis vien pirks. Sukandę dantis.
