1 nuotr.„Respublikos" savaitės akiratyje - naujuosius mokymo metus pradedantys Lietuvos mokytojai. Jau dabar pasiruošę rugsėjo 15-ąją skelbti įspėjamąjį vienos dienos streiką, o nuo rugsėjo 29-osios - jau rimtai streikuoti. Anot Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininko Andriaus Navicko, streikas gali užsitęsti ir mėnesį. Džiaugtis, ar ne, kad vaikams, išsidūkusiems per vasarą, bent dar mėnesį tęsis neplanuotos atostogos? Džiaugtis, ar ne, kad vaikai nesimokys? Džiaugtis, ar ne, kad vaikai šlaistysis prie namų, o paskui skubės pavyti mokymo programas? Galų gale, ar verta džiaugtis visuomenei, kai Lietuvoje yra tiek nusivylusių, nepatenkintų mokytojų, vis bandančių išpešti bent kiek oresnius atlyginimus bei darbo sąlygas.
Pedagogai streikuotų ne pirmą kartą. 2000 metais įspėjamieji ir tikrieji streikai vyko 52-iose švietimo įstaigose, 2001 -aisiais - 32-ose, 2007 m. - 161-oje, 2008 m. - 112-oje. Pats garsiausias streikas prasidėjo 2018 m. lapkričio 12-ąją ir tęsėsi beveik iki Šv.Kūčių. Streiką irgi organizavo A.Navicko vadovaujama profsąjunga.
Pedagogų streikai paprastai vyksta pagal tą patį dramatišką scenarijų, tinkantį ne tik mokytojams, bet ir Antikos dramaturgams. Tai įžanga, kulminacija ir atomazga. O visas šias tris atkarpas stebi, visaip reaguoja ir apdainuoja senovės graikų choras ar dabartinė Lietuvos visuomenė. Šiuo metu turime įžangą.
Kulminacija pedagogų streikuose paprastai būna tada pasiekta, kai jie, vis dar būdami nekulminacinėje stadijoje, bet prie jos beveik priartėję, vis labiau įbaugina mokyklų administracijas, šalies valdžią ir t.t. Kartą, kad labiau įbaugintų, netgi pro langus užėmė Švietimo ir mokslo ministerijos pastatą ir ten laikinai apsinakvojo. Artėjant kulminacijai, ministras, atsakingas už šalies švietimą ir mokslą, jaučiasi vis labiau nesaugus. Nes pedagogų streikai, kaip ir dera klasikinėse dramose, galiausiai susifokusuoja į vieną asmenį. Į ministrą, karalių Edipą, Antigonę, Makbetą, laumę raganą ir t.t. Per maža alga, sunkios darbo sąlygos, per didelės klasės ir t.t. personifikuojamos į vieną personą. Į ministrą. O tada galimi du kulminacijos variantai.
Pirmas - įtampos neišlaikęs premjeras nusileidžia į sceną kaip deus ex machina ir ministrą atstatydina. Choras pritariamai ūbauja. Kitas variantas - įtampos neatlaiko pats ministras. Valio! Visi džiūgauja, choras pritariamai ūbauja, dramoje įvyksta atomazga. Pedagogai sugrįžta į klasės. Nebūtinai pro mokyklų langus. Paprastai - pro duris. Bet paprastai ne kažin ką išpešę. Tik apraminti.
Ministras visada kalčiausias. Tokia jo karma
Pati nesaugiausia pozicija šalies švietimo sistemoje yra ministro. Ir būtent švietimo ir mokslo ministro, nes švietimiečiai yra patys masiškiausi. Tai yra didžiulė masė rinkėjų. Patenkintų arba nepatenkintų. Jei kas - ministras atsidurs tarp nepatenkinto premjero, nepatenkintų Seimo narių, prezidento ir tokių pačių nepatenkintų streikuotojų. Ir niekam nerūpės, ar pats ministras patenkintas. Bus komanda „fas!". Be to, būtent švietimo ar kultūros ministrai traktuojami kaip pasaulietiniai kunigai. Jei bažnytkaimis pamatys svirduliuojantį traktorininką, dainorėlį, susisiekimo ministrą, niekas nesistebės, o ministro net neatpažins. Bet jei bažnytkaimis pamatys svirduliuojantį mokytoją, kunigą - juoksis, šaipysis, baisėsis dešimtmetį.
Atkūrus nepriklausomybę, turime jau 14-ą ministrą, kuruojantį šalies švietimą ir mokslą. O šiuo metu - ir sportą. Dabartinis ministras Gintautas Jakštas - dar naujokas, o iš jo pirmtakų visą ketverių metų kadenciją pavyko išbūti tik Andriaus Kubiliaus vyriausybės ministrui, liberalui Gintarui Steponavičiui. Įvedusiam krepšelinę reformą. Taip pat ketverius metus dirbo Algirdo Mykolo Brazausko vyriausybės ministras Algirdas Monkevičius. Pats pedagogas.
Kiti ministrai, atsakingi už švietimą bei mokslą (poetai, lituanistai, medikai, lingvistai ir t.t), dėl įvairių priežasčių neišbuvo visų kadencijų. Kartais vien dėl to, jog po Seimo rinkimų keitėsi valdžios, ar, tarkime, nebaigę kadencijos atsistatydino premjerai, subyrėjo valdančiųjų koalicijos ir t.t. Nebuvo tokio ministro, kuris pedagogams labai patiktų. Nors Dainius Pavalkis įvedė privalomą lietuvių kalbos ir literatūros valstybinį egzaminą ir jau ketino įvesti matematikos valstybinį. Kiti ministrai taip pat turėjo savo vizijų. Kartais per daug teorinių, todėl mokytojams praktikams juokingų ir keliančių teisėtą pasipiktinimą.
Ministrės dar kaltesnės
Šalies švietimą ir mokslą kuravo 9 ministrai vyrai, G.Jakštas - jau dešimtasis. Taip pat turėjome 4 ministres. Romą Žakaitienę, Audronę Pitrėnienę, Jurgitą Petrauskienę ir Jurgitą Šiugždinienę. Bendras ministrių požymis - jos visos neišbuvo visos savo kadencijos. Ir visos buvo puolamos daug aršiau nei ministrai vyrai. Kai kurių net neužstojo tuometinių vyriausybių premjerai.
Galų gale, dar vienas keistokas požymis. Dauguma šalies švietimiečių yra moterys, o vyrai, jei jų kiek liko, paprastai tik vadovauja mokykloms, yra fizinio lavinimo, darbų mokytojai. Arba yra direktorių pavaduotojai ūkio reikalams. Bet aršiausi pedagogų, kur dominuoja moterys, streikai vyksta būtent tada, kai ministerijai vadovauja moteris. Taip paneigiama Klaros Cetkin fantazija apie kažkokį egzistuojantį pasaulinį feminų solidarumą. Nebent lietuvės moterys yra išimtis. Pedagogų streikas kadaise išvertė iš posto R.Žakaitienę, dirbusią A.M.Brazausko ir Gedimino Kirkilo vyriausybėse. 2018 m. streikas privertė tuometinį premjerą Saulių Skvernelį atstatydinti ministrę J.Petrauskienę. O vietoj atstatydintos laikinai paskirtas Rokas Masiulis lengvai apžaidė ministerijoje apsinakvydinusius protestuotojus ir jie išvyko švęsti Kalėdų.
Galima pasišaipyti, jog moterys, įniršusios ant moters Jurgitos, buvo lengvai apžavėtos vyrioko Roko. Na, ir kaip neįtarsi, jog feminos labiau vertina vedlius vyrus. Ne vedles. Ne veltui du vedliai vadovauja ir mokytojų profesinėms sąjungoms.
Sakote, puolami ir vyrai? Tačiau ne tiek, kad netgi supainiotų datas ir mėnesiui, turinčiam 30 dienų, pridėtų dar vieną dieną. O taip atsitiko J.Šiugždinienei, įsipainiojusiai į „čekiukų" skandalą. Kaip bebūtų, J.Šiugždinienė neatsilaikė, nes ją stebėjo ir didžiulė pedagogų masė. O jos du kolegos, irgi įsipainioję į „čekiukų" skandalą, iki šiol vadovauja ministerijoms! Nes finansininkų ir kultūrininkų masės yra gerokai mažesnės nei mokytojų. Puolimo neatlaikė ir A.Pitrėnienė. Manau, kad iš jos daugiausia šaipėsi, taikė masinį psichologinį smurtą vien dėl to, kad buvo ne iš didžiųjų miestų. Tai yra, provincialė. Manau, jog vien dėl pastovaus udijimo moteris nepastebėjo, kad jos rinkiminės kampanijos lankstinuke parašyta „ačių", o Lazdijų pedagogams įteiktas „Garbės Raštas už „pedadoginį" darbą".
O šiaip, kiek besikeistų ministrai, mokiniai, mokyklų bendruomenės, santvarkos, pedagogams niekada nebuvo ir nebus lengva. Nes tai ne tiek imanti, kiek duodanti lemtis.
Su naujais mokslo metais, mielieji! Jūs vis vien esate savo mokinių šviesuliai. Jūs vis vien kasmet paruošiate daugybę abiturientų-šimtukininkų, olimpiadų laimėtojų. Jūs vis vien puošiate savo mokyklas. Ir nėra Lietuvoje nė vieno suaugusio asmens, kuris nebūtų žavėjęsis bent vienu savo mokytoju. Ir atsimena juos iki šiol.
