1 nuotr.Štai ir pasiekėme: 2025 m., o Europa išdidžiai žengia į „šviesią" ateitį... be šviesos. Balandžio 28 dieną Ispanija ir Portugalija prarado elektros tiekimą - miestai paskendo tamsoje, žmonės liko įkalinti liftuose, traukiniai sustojo, o interneto ryšys dingo kaip ir sveikas protas Briuselyje. Ir visa tai - dėl svajonės: žaliojo kurso, kuriuo tikima stipriau nei fizikos dėsniais ar Dievu.
Ispanija, siekianti nulinės CO₂ emisijos, pasiekė ir nulinę elektros tiekimo ribą. Šalis, kuri išdidžiai sumažino priklausomybę nuo branduolinės ir iškastinės energijos, staiga suprato, kad saulė kartais nusileidžia, o vėjas - nepučia.
Kas čia nutiko? Gal kažkas pamiršo, kad saulė nešviečia visada, o vėjas - nepučia pagal Europos Komisijos grafiką?
Žaliasis kursas - kai elektra tampa prabanga
Ispanijos pavyzdys - puikus įrodymas, kaip ideologija, nutrūkusi nuo realybės, tampa akivaizdžia grėsme. Šalis buvo „žaliojo" kurso pavyzdys: atsinaujinančių elektros šaltinių bumas, branduolinių ir dujinių jėgainių uždarymas, priklausomybės nuo CO₂ atsisakymas. Šioje šalyje gamybos kaštai nukrito taip smarkiai (dėl subsidijų atsinaujinančiai energetikai ir kainų reguliavimo), kad patikimos elektrinės tapo ekonomiškai nepelningos ir... tiesiog užsidarė.
Tačiau bėda atsirado kita: kai nešviečia saulė ir nepučia vėjas - neateina ir elektra.
Žalioji energija pasirodė tarsi rusiškos ruletės partija, kurią lošia ne politikai, o gyventojai, įmonės ir infrastruktūra. Vieną valandą viskas veikia, o kitą tu jau įstrigęs lifte arba negali susimokėti už prekes banko kortele, nes elektros paprasčiausia nėra.
Bet juk žemė šyla!
Taip, girdėjome šias pasakas jau šimtus kartų. Tik kiekvieną kartą su skirtinga pabaiga. Prieš 50 metų mokslininkai ir spauda panikavo dėl artėjančio naujo ledynmečio. 1978 m. „The New York Times" pranešė, kad „ekspertai nemato pabaigos 30 metų trunkančiam atšalimui". Tačiau jau po dešimtmečio tie patys ekspertai prognozavo globalų šiltnamio efektą. Paskui - vandenynų pakilimą. Po to - masinį gyvūnijos išnykimą. Dabar - tiesiog „katastrofa po 12 metų", jei nesumažinsime CO₂.
Štai šiltėjimas! Ar šaltėjimas? Ar šiltėjantis šaltėjimas? Tiesą sakant, per paskutinius 400 000 metų Šiaurės pusrutulyje įvyko keturi didžiuliai ledynmečiai. Kiekvienas jų truko ilgiau nei visos Žaliojo kurso kampanijos kartu sudėjus.
Prieš du tūkstančius metų Romoje buvo šilčiau nei dabar - imperatoriai dėvėjo tunikas ir niekas dėl to nealpo. Vikingai augino gyvulius Grenlandijoje - žemėje, kuri dabar laikoma netinkama net kaimo trobai pastatyti. Po to - mažasis ledynmetis, kai Niujorko uostas užšalo taip, kad žmonės galėjo vaikščioti pėsčiomis.
Ir visa tai - be pramonės revoliucijos, visureigių ir plastikinių šiaudelių.
Mokslas? Ar politika?
Net JT Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija (IPCC) dar 2001 m. oficialiai pripažino: „Klimato tyrimuose ir modeliavime turime suprasti, kad susiduriame su chaosu. Ilgalaikės prognozės - neįmanomos."
Bet tai nesutrukdė šias „neįmanomas prognozes" naudoti kaip pamatą vedantį visą pasaulį žlugdymo keliu. Kaip 2010 m. atvirai pripažino IPCC atstovas Ottmaras Edenhoferis: „Reikia išsivaduoti iš iliuzijos, kad klimato politika yra aplinkosaugos politika. Ji yra apie tai, kaip mes iš naujo paskirstome pasaulio turtą."
Taigi - žalioji energetika, CO₂ mokesčiai, klimato kvotos - visa tai ne apie planetą. Tai apie tai, kas valdo ekonomiką.
O kas toliau?
Šiandien klimato politika kur kas labiau primena religiją nei mokslą. Ji reikalauja tikėjimo, pasiaukojimo ir... naujų mokesčių. Kai kurie politikai jau atvirai sako, kad tikrasis „Žaliojo kurso" tikslas - pakeisti ekonomikos sistemą. Tai nebe aplinkos klausimas. Tai - kontrolės klausimas.
O tuo metu Europos šalys eksperimentuoja su savo gyventojais tarsi šie būtų bandomosios pelės „žaliojoje laboratorijoje": ar įmanoma gyventi be patikimos energijos XXI amžiuje, kai net šaldytuvas tampa prabanga, o internetas - praeities iliuzija?
Ar įmanoma ką nors gaminti be elektros, kai fabrikai sustoja tarsi per karinį bombardavimą, o ligoninėse generatoriai kaista nuo perkrovos? Ar įmanoma išgyventi, kai „žaliasis kursas" reiškia maisto šildymą ant laužo daugiabučių kiemuose, žvakes vietoj LED'ų, ir išmanųjį telefoną, kuris tampa beverčiu plastiko gabalu vos išsikrovus baterijai?
Vokietijoje ūkininkai buvo priversti išmesti tonas derliaus, nes nauji „ekologiški" reikalavimai draudė naudoti trąšas, o šiltnamiai liko be šildymo. Tai jau nebe žemės ūkis, tai savižudybė.
Olandijoje tūkstančiai pieno ūkių žlugo, kai vyriausybė nusprendė, kad karvės per daug „bezda" - mat jų metanas, pasirodo, kelia grėsmę planetai. Tuo pat metu Briuselyje biurokratai mėgaujasi trijų patiekalų vakarienėmis su jautienos steikais, kurių ūkininkai nebegali auginti.
Vokietijos miesteliuose gyventojai pradėjo kaupti žvakes, malkas ir net benzino generatorius, nes elektros tiekimas tapo loterija. Vienoje Berlyno mokykloje žiemos metu vaikams buvo liepta sėdėti su striukėmis klasėse, nes „šiluma taupoma dėl planetos ateities".
Ar tikrai? Ar tikrai šita ateitis yra pažanga, ar tai - grįžimas į tamsiuosius viduramžius?
Užs.164
