Povilas GYLYS: Apie mūsų Tatą ir kaimynų Batią

Tai, kad Tatos mūsų dvaras/gelminė valstybė niekaip nepajėgia padaryti prezidentu per rinkimų mechanizmą, rodo, kad mūsų Tėvynėje padėtis yra liūdna, bet nėra beviltiška. Nors esame, tai esu argumentavęs, labiausiai sukvailinta („dėkojame" dvaro melo fabriko cechams - LRT, LNK, TV3, Delfiui, Komjaunimo tiesai...) ES tauta, gyvasties pasipriešinti dvaro manipuliatoriams dar šiek tiek išlikę. Nerenkam Tatos prezidentu nors tu ką. Tata ir dvaras nori, o mes - ne.

Kelis dešimtmečius kvailinami lietuviai dar nėra visiškai ir galutinai praradę blaivaus, kritiško mąstymo likučių. O tai reiškia, kad neteisūs sofų, fotelių bei sėdmaišių „politologai", kurie mums bando įskiepyti protą ir sąžinę paralyžiuojančią mintį: Lietuvos valstybės jau nėra, rinkimai totaliai klastojami ir nieko negalima padaryti - rinkimų rezultatai iš anksto nulemti.

Jei taip būtų, Tata jau seniai ir ilgam būtų išrinktas šalies vadovu. Ir valdytų mus iš "Daukanto". Tai, kad dvaras jau seniai net nebando padaryti Tatos prezidentu naudodamas rinkimų mechanizmą, rodo, kad jis, tas mechanizmas, nėra TOTALIAI kontroliuojamas dvaro. Taip, jis nemažu laipsniu kontroliuojamas, tačiau ta rinkimų kontrolė nėra absoliuti.

Vadinasi, rinkimai nėra visiškai beviltiškas reikalas ir jei lietuviai nebūtų taip smarkiai kitais požiūriais sukvailinti, mes turėtume geresnę valdžią. Su sąlyga - jei rinkėjai suvoktų rinkimų esmę, būtų atidesni ir į rinkimus ateitų bent 80 proc. rinkėjų.

Taigi, lietuviai Tatos aukščiausiame politiniame poste nenori. Nenori kategoriškai ir IŠRINKTU vadovu jis būti negali. Net rinkimus smarkiai klastojant. Todėl jo aukščiausioje valdžioje nebuvo ir nėra.

Tai suvokdamas, dvaras su visom jo partijom, „žiniasklaida", teisėsauga, politologija, sociologija ir t.t. griebėsi kitos strategijos - padaryti Tatą Drakono nugalėtoju ir vieninteliu valstybės atkūrėju bei vadinti jį FAKTINIU šalies vadovu.

Tai darydamas dvaras, turėjo atlikti ANTGAMTINĮ VEIKSMĄ - atsukti istorinio laikrodžio rodyklę atgal į Lietuvos valstybės atkūrimo pradžią ir tą pradžią „perredaguoti" - atgaline data paskelbti, kad Lietuvos sovietų socialistinės respublikos Aukščiausiasis sovietas (LSSR AS) iš tikrųjų buvo Steigiamasis Seimas (atvertus to metu archyvus paaiškėtų, kad tokios institucijos tuo metu Lietuvoje nebuvo) ir kad jame Tata užėmė tuo metu neegzistavusį postą, vykdė šalies vadovo pareigas, kurias dvaro žmonės ir net dabartinis oficialus Prezidentas pripažino kaip prezidentines.

Nacionalinis Lietuvos politikos ypatumas: mūsų valstybėje egzistuoja DU vadovai - FAKTINIS ir FORMALUS. Formalūs, oficialūs vadovai keičiasi, tarkim, Fermerį keičia Magnolija ir pan., tačiau faktinis vadovas visada tas pats. Atspėjot, tai - Tata.

Mūsų politiniame naratyve faktinio vadovo sąvoka atsirado konjaunimo, (jaunųjų konservatorių) iniciatyva. Jie pirmieji savo svetainėje panaudojo šį terminą. Vėliau jis pasirodė Vikipedijoje ir pasklido medijose. Vėliau, susidūrus su kritika, tas terminas iš konjaunimo svetainės bei Vikipedijos išnyko. Tačiau medijose vis dar pasitaiko jo vartojimo atvejų.

Nors terminas „faktinis šalies vadovas" dabar naudojamas rečiau, bet pats reiškinys išliko. Akivaizdžiausias to fakto įrodymas - be galo, be saiko dažni, šiaip jau jokių rimtų pareigų neužimančio ir nieko prasmingo pasakyti negebančio žmogaus vaidenimaisi dvaro medijose. Vadinasi, neturėdamas realios VALDŽIOS, jis turi kažkokią paslaptingą GALIĄ, kuri jam sudaro sąlygas nuolat viešai, kartais labai nevykusiai, demonstruotis. Prisiminkime kad ir Tatos ritualines kalbas iš balkonėlio vasario 16-ą.

Deja, nei politinė opozicija, kuri yra embrioniniame lygyje, nei medijos, nei politologai „nemato" akivaizdaus DVIVALDYSTĖS fakto ir, suprantama, jo nenagrinėja. Jei nagrinėtų, tikėtina, atskleistų galios UZURPAVIMO reiškinį, kai formalus šalies vadovas turi jaustis nejaukiai, nes dalį jo teisėtų galių nusavina faktinis vadovas. Per savo įtaką ne tik medijoms, bet ir, kas gali paneigti, teisėsaugai. Žmonės kalba - per KGB tinklą.

Tuo tarpu Batios padėtis yra kitokia - jis nuolat, vienaip ar kitaip, išrenkamas. Kartais pasaulis tuos rinkimus pripažįsta, o kartais ne. Paskutinį kartą, tas kartas buvo visai neseniai, Vakarų politikai bei medijos Batios išrinkimą praktiškai pratylėjo nevertindami...

Svarbu - daug kas tuose vertinimuose priklauso nuo tuo metu dominuojančių globalinių jėgos centrų požiūrio. Kai Batia, tų centrų požiūriu yra „geras", pakankamai provakarietiškas ir teikia vilčių, kad prisijungs prie Vakarų politinio fronto, Vakarų spauda paburba dėl, galimų rinkiminių „nešvarumų", bet ne daugiau. Tačiau, kai jis „negeras", tuomet susilaukia stiprios pylos.

Kai 2014 metais prasidėjus karui Ukrainoje, reikėjo aikštelės deryboms, buvo pasirinktas Batia ir Minskas. Batia kaip prezidentas tuomet sudarė visas sąlygas deryboms ir gerai žinomų Minsko susitarimų atsiradimui. Tuomet pritilo kalbos apie „paskutinį Europos diktatorių".

2020 metais prezidento rinkimų metu kilus neramumams Minske ir kituose kaimyninės šalies miestuose, Vakarų spauda įsijungė į galingą prieš Batią nukreiptą puolimą. Dalis Vakarų analitikų mano, jog to meto procesai turėjo spalvotosios revoliucijos požymių ir kad Vakarų politikai bei medijos aktyviai tame procese dalyvavo.

Tie patys analitikai teigia, kad nuo tada prasidėjo Baltarusijos dreifavimas dar glaudesnės sąjungos su Rusija link. Iki tol Batia bandė politiškai balansuoti savo santykius su Vakarais ir Rytais. Bet kietas globalistinių sluoksnių elgesys jo atžvilgiu privertė Batią apsispręsti ir pasirinkti Rytų kryptį.

Dar ryškesnis tas poslinkis Rytų link vyko po 2022 m. vasarį prasidėjusio antrojo karo Ukrainoje etapo. Vakarų tonas kalbose apie Baltarusiją dar labiau sugriežtėjo. Tai dar labiau suvienijo Minską ir Maskvą.

Dabar, po D.Trampo išrinkimo JAV prezidentu, Vakarai lūkuriuoja. Todėl ir eilinės tik ką pasiektos Batios pergalės rinkimuose politinis bei medijų meinstrymas Vakaruose beveik nekomentuoja. Palieka vertinimus geopolitikos pėstinikams.

O lietuviški pėstininkai iš politinės inercijos, tiesa neenergingai, be įprastinio patoso neigiamai įvertino Batios perrinkimą. Žodį tarė ir mūsų dvaro PASKIRTA baltarusiams prezidente Sveta.

Nevertinsiu Batios perrinkimo procedūros, nes kaip akademinis žmogus turiu per mažai informacijos. Tačiau esu visai tikras, kad S.Cichanouskajos PASKYRIMAS yra politiškai infantiliškas, nes visiškai neteisėtas.

Kartu matau panašumą tarp mūsų Tatos ir kaimynų Svetos - abu jie nėra IŠRINKTI savo tautų vadovai. Jie - paskirti.

Laikas daryti pagrindinę vadybinę išvadą: Batia sėdi prie valstybės vairo, o Tata vairuoja nuo galinės sėdynės. Daug kas klausia: ar Batia turi vairuotojo teises. Tačiau klausimų nekyla dėl Tatos - tokių teisių jis neturi. Tauta neišdavė.

Vito Tomkaus trigrašis: Galbūt Gerbiamas profesorius labai nesupyks, jei išdrįsiu kai ką jo tekste patikslinti: per ankstesnius prezidento rinkimus Minske neramumai ne KILO, o buvo sąmoningai SUKURSTYTI išorės jėgų. Tame tarpe ir mūsiškių, lietuvių, kurių tikrai nepavadinčiau jėga, nes jiems neužteko jėgų net visų dolerių, gautų iš JAV neramumams kurstyti, iki protestuotojų nutempti. O gal ir sąžinės? Nes kas dabar besupaisys, kai po tos "finansinės operacijos" liberastas Šimašius Baltarusijos spec.tarnyboms pridavė opozicijos vadą su visomis sąskaitomis ir dabar visos paslaptys apie tuometines lietuvaičių finansines aferas yra uždarytos už tvirtų spynų. O dėl Tatos neišrinkimo, tarkim, kad ir į Seimą, kalčiausios yra vištos iš Vievio paukštyno, kurios neįstengė atskirti Ožio nuo Patriarcho. Ar tik ne po to ir atsirado liaudyje posakis: "Akla kaip višta"? Užtat dabar jį reguliariai užkelia ant balkono, kad Tauta pelus nuo grūdų atskirtų...