Povilas GYLYS: G.Nausėdos 6% BVP karui - politinė, ekonominė ir korupcinė avantiūra

Žmogus, kuriam, labiau nei Tėvynės, rūpi KITOS šalies saugumas, neleidęs padiskutuoti šia ypač svarbia tema parlamente, staiga įšoko į lietuvišką ir net globalinę viešumą su ne tik mokslui, bet sveikai nuovokai prieštaraujančiu pasiūlymu: TAIKOS metu karines išlaidas didinti iki 6% BVP. Tai, kaip tuoj parodysime, yra tiek politinė, tiek ekonominė avantiūra.

Taip nekalbėčiau, jei gyventume tikro, bet ne piarinio, karo sąlygomis. Realaus karo sąlygomis šalys savo gynybai ir didesnius nacionalinių išteklių kiekius skiria. Tokiais atvejais karo reikmėms gali būti skiriama 10% ir net didesnė BVP dalis.

Tačiau šiandien Lietuva nekariauja. Niekas net negrasina veržtis į mūsų teritoriją. Kol kas tik girdimi isteriniai MŪSŲ PAČIŲ šūksniai apie NEIŠVENGIAMĄ agresiją. Nors TEN, iš kur ta agresija turėtų, mūsų „elito" požiūriu, kilti, tokių pareiškimų negirdžiu. Negirdžiu nei teritorinių pretenzijų, nei grasinimų pulti mūsų teritoriją.

Tiesa, girdžiu įspėjimus, kad atsakomieji veiksmai galimi reaguojant į mūsų retoriką ir ypač į realius provokuojančius poelgius.

Pavyzdžiui, į Kaliningrado srities blokavimą. Arba į kalbas, kurios TEN interpretuojamos kaip teritorinės pretenzijos.

G.Nausėda apie Kaliningradą neseniai pasisakė kaip tik tokia dvasia - Kaliningradas/Karaliaučius yra ne Rusijos. Suprask - Lietuvos. Manot, kad tai - sangviniškas pareiškimas globalistų įkaitintoje tarptautinėje erdvėje? Ta proga priminsiu įdomią istorinę detalę: savo metu A.Sniečkus Kaliningrado/Karaliaučiaus prijungimo prie Lietuvos atsisakė. Turėjo argumentų. Tačiau G.Nausėda imtų...

Išgirdęs kalbas apie Kaliningrado blokadą ar lietuvių dvaro pareiškimus apie galimas teritorines pretenzija, koks nors Newsweek‘as rimtai pradeda kalbėti apie Suvalkų koridorių kaip galimą Trečiojo pasaulinio karo pradžios vietą. Klausydami tokių Vilniaus pareiškimų, politikai kur nors Budapešte, Bratislavoj ar Romoje ima sukioti pirštą apie smilkinį, rodyti kitus mūsų silpnaprotiškumą žyminčius ženklus.

Nebūtų siurrealistinių Prezidento ir dvariškių pareiškimų, nebūtų ir kalbų kaip tik apie šią pasaulinio karinio konflikto pradžios vietą. Pasaulis kalbėtų apie Padniestrę ar kokį kitą karštą Europos tašką. Bet G.Nausėdai, kaip ir Dėdulei, norisi dėmesio. Ir jis savo pasiekė - daug kas pasaulyje eilinį kartą prakalbo apie Kaliningradą ir Suvalkų koridorių. Pastebėjo ir vos ne didžiausią pasaulyje - karo ministrės D.Šakalienės žodžiai - pagal savo proporciją su BVP karo biudžetą. Kartoju, taikos metu.

Taip, jei aktyvuosime Suvalkų koridorių, reiks daugiau nei 6% BVP. Kaip ir pilnų, lavonais užpildytų, mūsų griovių (ne mano, bet aukščiausio kariškio išsireiškimas). Kol kas niekas nekalba, bet po kurio laiko reiks ir teismų...

O dabar laikas visus kiek apraminti - po sausio 20-os mūsų dvaro provokacijos, labai tikėtina, nevirs realiu karu Lietuvos teritorijoje. Nors dar prieš keletą mėnesių, ypač po Dž.Baideno leidimo atakuoti RF teritoriją amerikietiškomis raketomis ATACMS, tokia tikimybė buvo gerokai padidėjusi.

Mat šiuo metu Vakaruose vyksta gelminiai seisminiai procesai, paradigmų kaita. Normalūs atakuoja ir, rodos, nugali išprotėjusius globalistinius karo kranklius, kurių tikslas - užvaldyti pasaulio išteklius. Išprotėjusius, kad ir palaipsniui, keis politiniai pragmatikai, savo šalių patriotai, kuriems nacionaliniai interesai yra svarbesni nei globalių korporacijų užgaidos.

Tas seisminis poslinkis turėtų sumažinti karo tikimybę daugiau investuojant į naują, teisingesnę tarptautinę tvarką. O teisingesnė nei dabartinė pasaulinė tvarka yra ypač svarbi nedidelėms, ribotą karinę bei ekonominę galią turinčioms valstybėms. Tokioms kaip Lietuva. Juk ji neturi išteklių, ir nereikia čia apsimetinėti dičkiais, atsispirti pasaulio galiūnų spaudimui ar agresyviems veiksmams.

Ką dabartinėje situacijoje turėtų daryti mūsų Prezidentas ir dvariškiai? Ogi kuriam laikui užimti laukimo poziciją. V.Putinas tikrai rytoj nepuls. Taip šiuo metu elgiasi blaivūs, karo pergalių miražuose nepasiklydę nacionaliniai lyderiai - V.Orbanas, R.Fico ir t.t. Praeis kažkiek laiko, prasisklaidys euforija ir paranojos debesys ir bus galima, pasitariant su partneriais, dalykiškai svarstyti, kokia saugumo strategija (joje karinis saugumas tėra viena iš sisteminio saugumo dalių) yra tinkamiausia duotoje situacijoje, koks turėtų būti santykis tarp diplomatijos ir karybos, kokio dydžio ir kokios struktūros ginkluotųjų pajėgų mums reikia. Po tokio apsvarstymo būtų galima suskaičiuoti, kiek visa tai valstybei kaip piliečių bendruomenei kaštuotų.

Vienok mes einam avantiūristiniu keliu - vežimą statom prieš arklį: nebodami globalinių permainų perspektyvos atsiradusios po prezidentinių rinkimų JAV, su niekuo - nei su tauta, nei su partneriais - nepasitarę, rimtai neišanalizavę ir neapskaičiavę TIKRŲ kariuomenės poreikių, mes nuo lubų nukabinam 6% BVP ir visus statom prieš faktą - kratykit kišenes.

Prezidentas, rodos, nesuvokia ne tik aukščiau išdėstytų dalykų, bet ir to, kad grėsmę kelia ne tik didelių kaimynų karinė bei ekonominė galia, bet ir valdžios neadekvatumas priimant nerealistinius sprendimus. Tie sprendimai vis dar gali, nors tokia tikimybė drastiškai sumažėjo, sukelti karą, vėjais paleisti smarkiai ribotus Tėvynės išteklius.

O dabar keletas pastabų iš makroekonomikos ir viešųjų finansų pozicijų. Iki 6% BVP išlaidas karui galima padidinti:

1) didinant mokesčius;

2) skolinantis viduje ar užsienyje;

3) spausdinat pinigus (pinigų emisija biudžeto deficitui padengti);

4) biudžeto išlaidas perskirstant jas paimant iš švietimo, medicinos, teisėtvarkos, kultūros, mokslo ir t.t.

Iš karto pasakykim, kad savų pinigų neturim, todėl trečias punktas Lietuvai negalioja. Visi kiti punktai visuomenėje didelio entuziazmo nesukelia. Todėl Prezidentas, mačiau, kalba apie juos labai miglotai. Reiktų tautai pateikti AIŠKIĄ išteklių, iš kurių būtų didinamos karinės išlaidos, kalkuliaciją.

Ir dar, jei karinės išlaidos būtų taip smarkiai, kaip siūloma, didinamos, didelė tų išlaidų dalis taptų kitų šalių karinio pramoninio komplekso pajamomis ir didintų ne Lietuvos, bet kitų šalių BVP.

Kaip ekonomistas Prezidentas turėtų žinoti ir tai, kad staigus ir ženklus kurios nors šakos finansavimo didinimas, dvaras tai gerai žino - dalyvauja, neišvengiamai virsta beatodairišku ir korupciniu mokesčių mokėtojų pinigų „įsisavinimu".

Žinant, kaip bejėgiškai atrodo mūsų teisėsauga jos, šiaip jau prigimtinėje, kovoje su korupcija, tą avantiūristinį prezidento pasiūlymą galima traktuoti kaip duoklę mūsų valstybę naikinančiam korupcijos vėžiui. Kas gali tai paneigti, tegu paneigia.