Povilas GYLYS: Operacija „Penktoji kolona“

Šiandien laipsniškai blaivėjančią mūsų šalį vėl bandoma įgąsdinti: viruso jau nėra, Astravas niekaip nesprogsta, tačiau, šaukia dvaras visa gerkle, grėsmę kelia penktoji kolona. Prezidentas, pablūdusi ministrė, dvaro medijos trimituoja apie „kurmius", kurių, pasirodo, visur knibždėte knibžda. Priviso jų net Seime. Vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, kuris kontroliuoja visas jėgos struktūras, šaukia, kad tuos „kurmius" nedelsiant ir be gailesčio reikia neutralizuoti. Komanda pradėti operaciją „Penktoji kolona" duota.

Ką daryti? Pradėsiu nuo pasiūlymų Prezidentui ir Seimui su vyriausybe. Paskelbus kovą su penktąja kolona, privalėtume atlikti konkrečius veiksmus. Priešingu atveju visą tą triukšmą teks vertinti kaip pigią viešųjų ryšių akciją.

Pirma, ypatingos skubos tvarka būtina priimti užsienio agentų įstatymą. Kaip gaudyti „kurmius", jei neturime rimtos teisinės bazės tam, jei nesam aiškiai apibrėžę, kas yra agentas, o kas - paprasčiausias kvailys?

Antra, irgi skubiai turime išviešinti KGB sąrašus. Nes dalis ten esančių gali iki šiol patys ar per savo atžalas vykdyti kitų šalių užduotis.

Trečia, peržiūrėti visą imigracijos politiką, nes per migracinius srautus, suprantama, gali ženkliai pasipildyti „kurmių" gretos. 220 000 imigrantų sudaro vos ne dešimtadalį gyventojų. Ir tarp jų - ne vien darbo ieškantys...

Ketvirta, skubiai padidinti finansavimą VSD, kuris, mano nuomone yra juokingai mažas karo aistrų ir didėjančios imigracijos fone. Palyginkime: LRT (tautoje vadinamas „Landsbergių radiju ir televizija") kasmet vien iš biudžeto gauna apie 80 mln. eurų (o kur dar pakišos iš USAID ir kitų neaiškių šaltinių), kai tuo tarpu sudėtingas ir brangias operacijas (čia aš be ironijos) atliekanti institucija - VSD gauna tik 53 mln. eurų.

Toks disbalansas finansavime valdžios yra palaikomas karo atmosferos sąlygomis. Tai ką, provokuojant karą manoma, kad apsieisime be žvalgybos, be kovos su tikra penktąja kolona. Užteks miliučių bei makaraityčių įžvalgų? Kur žiūri prezidentas ir kiti šalies vadovai?

Penkta, valstybė kaip piliečių bendruomenė turi atsiimti LRT, kuri tik formaliai priklauso valstybei, o realiai veikia interesų grupių, tarp kurių gali būti ir užsienietiškos, naudai.

O dabar penktosios kolonos klausimą aptarkime iš esmės. Penktoji kolona yra tinklai ir žmonės, kurie atstovauja kitų šalių interesus ir veikia prieš valstybę, siekia ją sunaikinti ar bent susilpninti jos gyvybingumą. Nėra abejonių, kad Lietuva yra, kad ir nedidelė, bet svarbi, įdomi geopolitiniu požiūriu šalis - esame Europos viduryje, dabartinio globalaus konflikto tarp Vakarų ir Rytų epicentre. Kitaip - pafrontės valstybė. Tokiose šalyse negali nebūti penktųjų kolonų. Jų, įtakingų, esama bent kelių.

Tose kolonose dirbantys „kurmiai" paprastai renka jautrią, slaptą informaciją apie įvairias šalies gyvenimo sferas. Kartu kolonos, ir tai - svarbiausia, įtakoja šalies gyvenimą. Tai darydamos, jos implantuoja savo žmones į įvairias gelminės valstybės, kitaip - aštuonkojo, dalis. Implantuojama į žiniasklaidą, teisėsaugą ir, aišku, į politinę valdžią. Kuo aukščiau „kurmis", ar jų tinklas yra valstybės hierarchijoje, kuo jautresnę sritį jis įtakoja, tuo didesnę naudą jis gali atnešti savo šeimininkui.

Jei „kurmiai" dirba priešiškai šaliai (kolonas turi ne vien priešai), jie gali vykdyti įvairų sabotažą. Nebūtinai fizinį - tiltų sprogdinimą ir pan. Kartais labai veiksmingas yra psichologinis sabotažas, kuris nukreipiamas prieš tautos savivertę, solidarumo jausmą ir t.t. Pavyzdžiui, laipsniškai pastumiant iš viešojo gyvenimo centro nacionalinius simbolius - vėliavą ir t.t., didėja nusivylimas valstybe. Tas pats atsitinka, kai šalies vadovas, pažeisdamas ne tik protokolo, bet ir politinės moralės normas, ima bučiuoti kitos šalies vėliavą. Dvasine diversija laikytinas ir vertimas pakeisti konstitucijoje įtvirtintą raidyną. Šeimos instituto metodiškas naikinimas irgi priklauso šiai nefizinių diversijų kategorijai.

Kai penktoji kolona tampa labai stipri, ji, šeimininkams aktyvai padedant, gali įvykdyti ir politinio režimo pakeitimą tam naudodama spalvotosios revoliucijos technologiją. Ji tai daro sukeldama (įrankius ji turi) prieš valdžią nukreiptą isteriją, paversdama tai revoliucine euforija, į gatves išleisdama gerai apmokytus „taikius" demonstrantus ir, galų gale, nupūsdama neįtikusią valdžią. Jos vieton ateina šeimininkams nuolanki...

O dabar pasukime klausimą kitaip: kiek Seimo narių kelia įtarimą, kad jie yra Lietuvos nacionalinių interesų gynėjai, duotų priesaikų vykdytojai? Aš tokių suskaičiuoju daugiausia 15-18 iš 141. Mano mąstysenos žmonės mini panašų skaičių. Kyla teisėtas ir logiškas klausimas: kam tarnauja LIKĘ parlamentarai, kurie primenu, yra davę priesaiką ŠIAI valstybei. Negi tiek daug Seimo narių tarnauja kažkam kitam?

Kodėl jie, kad ir bailiu tylėjimu, prisideda prie tokių antivalstybinių diversijų kaip beatodairiškas miškų kirtimas, šeimų kapojimas, regionų susinimas, medicinos, švietimo bei energetikos prichvatizavimas? Arba kodėl jie balsuoja už karą, už NATO ir ES griaunančius sprendimus.

Jie sąmoningai ar iš baimės palaiko ir didžiausią pastarųjų laikų diversiją prieš viešuosius finansus - 6 proc. BVP skyrimą karui. Kas reikštų kitų viešojo sektoriaus šakų, t.y. valstybinės reikšmės dalykų finansinį prismaugimą, tačiau atneštų naudą užsienio bankams, kitų šalių karo pramonei. Ir atvertų naujas galimybes stambaus masto korupcijai (praėjo laikai kai buvo vagiama tūkstančiais. Dabartiniam aštuonkojui reikia milijonų. Paaugo rupūžė, apetitai - kiti).

Iškelsiu drąsią, bet pakankamai realistišką hipotezę: mūsų šalyje per ilgalaikį tautos kvailinimą ir bauginimą, ypatingai didelę galią įgavo dvaras. Politologai jį vadintų gelmine valstybe, bet tauta gali tą darinį vadinti ir aštuonkoju. Jis yra įsičiulpęs ir apraizgęs visą Lietuvos valstybės organizmą per, pirmiausia, tautos mentalitetą formuojančias medijas, per bankų, universitetų ir kitokius „egzpertus", teisėsaugą, valdininkiją, nevyriausybines organizacijas ir, pagaliau, politinės valdžios institucijas.

Tas aštuonkojis dideliu laipsniu valdo, ja manipuliuodamas, viešąją nuomonę, vertybių sistemą, o taip pat ir konkrečius politinius bei teisinius sprendimus. Jis turi galių nukirsti net žinomus visuomenės veikėjus, jei jie - padorūs ir patriotiški. Sukėlus spalvotąją revoliuciją, jis gali pašalinti prezidentą. Gali nuslopinti VIP-inės pedofilijos skandalą, išlaikyti šalį karo paranojoje ir t.t.

Kiekvienoje šalyje egzistuoja povandeninės, gelminės jėgos ir procesai. Tačiau jie tampa EGZISTENCINE GRĖSME valstybei tik tada, kai tas gelminis aštuonkojis yra valdomas iš svetur ir ima kryptingai veikti prieš valstybę kaip teritorinę piliečių bendruomenę. Kas visiškai atitinka penktosios kolonos sampratą.

Pabaigai savęs paklauskime: ar vykdant operaciją „Penktoji kolona", tai yra neva gaudant „kurmius", neveikiama chucpos principu? Ar nebus taip, kad tikrieji „kurmiai" konspiraciniais sumetimais ima triukšmingai ieškoti tariamos penktosios kolonos? Ir, nukreipdami dėmesį nuo savęs, pirštais rodo į patriotiškus valstybininkus, kurie, pavyzdžiui, žino, kad Lietuva priklauso ES muitų sąjungai ir vienašališkų prekybinių sankcijų niekam įvesti negali arba sako, kad MES PATYS turime protingai, atsižvelgdami į REALIĄ geopolitinę padėtį, nuspręsti, kokią dalį BVP turime skirti gynybai.