Povilas GYLYS: Prieštaringoji Kovo 11-oji

Lietuviai savo valstybę lyg ir turi. Turi savo politinę valdžią (Seimą, Prezidentą, vyriausybę), savo teisinę sistemą su LR Konstitucija jos pamate, lietuvių kalba mūsų šalyje yra valstybinė, turim savo himną, herbą, vėliavą. Ji turi nacionalinį transliuotoją, kuris, jei kas nutiktų, turėtų transliuoti obejktyvias ir valstybės interesą atitinkančias žinias, saugotų valdžią nuo pagundų ir būtų kokybiška, nešališka aikštelė demokratiškoms, į nacionalinį interesą orientuotoms diskusijoms tarp partijų, tarp įvairių interesų grupių. Na, ir aukštame lygyje palaikytų nacionalinę kultūrą.

Atrodytų, kad Lietuva turi viską, ko reikia valstybei. Taip, formaliai viską turime. Beveik. Tačiau daugelis gilesnį patriotiško valstybininko jausmą turintys sako: nors formalūs valstybės atributai egzistuoja, valstybė yra neveiksminga ir net destruktyvi. Čia pridėčiau - bendrąjį blogį kurianti.

Negalima sveika vadinti valstybės, kurioje valdžia, vietoj to, kad vienytų, skaldo ir supriešina visuomenę, persekioja runkelinius, kirmėlinius, violetinius ir t.t., kurioje rinkimai ir partinė veikla daugiau panaši į gaujų karus nei į civilizuotą idėjų ir partinių struktūrų konkurenciją, kur sąmoningai ar iš nežinojimo griaunami nacionalinės ekonomikos pamatai - energetika, viešieji finansai ir t.t.

Nemanau, kad kokybiška yra valstybė, kurioje valdžia neadekvačiai vertina savo galias ir vietą globalioje aplinkoje. Lygioj vietoj sukeltas politinis ir ekonominis karas su Kinija, aktyvus dalyvavimas globalistinių jėgų sukeltame kare Ukrainoje, priešinimasis JAV prezidento D.Trampo pastangoms greičiau baigti šį karą, ponios Svetlanos paskyrimas Baltarusijos prezidente ir panašūs užsienio politikos „cūdai" rodo, kad valdžia ir tarptautinėje arenoje elgiasi neadekvačiai ir mūsų valstybei sukelia didžiulę žalą.

O ta žala matuojama ne tik pinigais, bet ir valstybės gyvasties praradimu, valstybinio imunodeficito stiprėjimu. Kitaip - prarandame gebėjimą saugoti nuo neigiamų įtakų savo tautinį identitetą, apskritai valstybiško mąstymo bei veikimo gebėjimus tarptautinėje arenoje.

Valstybė kaip piliečių bendruomenė, šalia kitų dalykų, rūpinasi ir savo tautinės istorijos kokybe, jos išsaugojimu. Piliečiai turi būti tuo klausimu adekvačiai informuojami, jų vaikai mokomi savos, autentiškos istorijos pagrindų. Kokybiškas, objektyvus SAVO istorijos, su visomis jos dėmėmis, žinojimas yra bendrojo valstybinio gėrio dalis. Be kitų dalykų, jis turėtų apsaugoti tautą nuo praeityje padarytų klaidų ir nuo išorės jėgų bandymų tą istoriją nusavinti ar iškreipti.

Tačiau ir šioje srityje mes turime apverktiną padėtį - istorija iškarpoma, iškraipoma. Net akademiniams istorikams jų veikla, kaip tarybiniais laikais, yra smarkiai reglamentuojama, yra pilna tabu bei reikalavimų pataikauti. Trumpai tariant, „tirti" pagal dominuojančios jėgos pageidavimus.

Pasakyta galima pademonstruoti ir Kovo 11-ios pavyzdžiu. Taip, kovo 11-a yra valstybės šventė, nes tą dieną buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės aktas. Dėl to diskusijų nėra. Tačiau jos turėtų prasidėti, jei būtų pradėtas nagrinėti visas to meto ir dabartinis kontekstas. Tačiau normalios diskusijos nėra - dominuoja liaupsės vienam žmogui bei labai metodiškai veikiama iškapojant, ištrinant arba pervertinant labai svarbias aplinkybes bei faktus.

Pirmiausia organizuotai nutylima tai, kad Lietuvoje prasidėjęs Atgimimas su Didžiuoju Sąjūdžiu priešaky buvo M.Gorbačiovo pradėtos perestrojkos tąsa mūsų Tėvynėje. Jei ne 1985 m. prasidėjusi perestrojka, nebūtų, kad ir trimis metais vėlavusio, Sąjūdžio, mažai kas žinotų „sovietinį" muzikologą V.Landsbergį...

Antra, Didysis, ne berečių uzurpuotas, Sąjūdis buvo galingas, masinis patriotinis ir demokratinis judėjimas. Bet jis negalėjo priimti TEISINIŲ sprendimų. Nes tai buvo visuomeninė organizacija, kuri tarybinėje sistemoje neturėjo teisinių sprendimų priėmimo galių. Be to, per greitai jame prasidėjo vidinės rietenos bei, galų gale, jo privatizavimas.

Trečia, dauguma Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių buvo plačiai žinomi komunistų partijos nariai (19 iš 35 plius du marksizmo dėstytojai). Sąjūdžio komunistai inicijavo Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimą nuo Maskvos. Atsiskyrimas įvyko 1989 m. gruodžio 20-22 dienomis. Valdanti partija tapo lietuviška ir viešai bei oficialiai pareiškė, kad jos tikslas yra atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Ir tai - juridinis faktas.

Po savarankiškos LKP susikūrimo Lietuvos TSR Aukščiausioji taryba (dauguma jos narių buvo 20-o LKP suvažiavimo delegatai, kurie balsavo ne tik už LKP atsiskyrimą, bet ir už jos politinį tikslą - nepriklausomybę) 1990 m. vasario 7d. priėmė sprendimą paskelbti negaliojančiais 1940 metų vasaros stojimo į Tarybų sąjungą dokumentus. Niekada neteko girdėti pripažinimo, kad savarankiška LKP per AT praktiškai įgyvendino Sąjūdžio tikslus.

Po šio AT sprendimo Lietuva atgavo TEISINĮ nepriklausomos valstybės statusą. Teliko paskelbti POLITINĘ nepriklausomybės deklaraciją. Tačiau Sąjūdžio žmonės išprašė M.Brazausko deklaracijos neskelbti.

Žvelgiant atgal, tai, kad jis sutiko to paskutinio veiksmo nedaryti, mano nuomone, buvo strateginė klaida. A.Brazauskui vadovaujant, buvo iškeptas nepriklausomybės tortas, bet teisė uždėti vyšnią ant torto buvo palikta V.Landsbergiui. Pasekmė - 35 metus visiems rodoma vyšnia, bet tortas lieka nematomas, užmirštas. Kaip sakyta, dabartinis istorijos variantas yra formuojamas pagal dominuojančios jėgos valią. Nuo 1990 m. kovo 11-os iki dabar.

Selektyviai pateikiant faktus, dalį istorijos nutylint, daug kas nesuvokia, kad Lietuvos valstybės atkūrimo istorija nesibaigia Kovo 11-ąja. Iki tikro, net formalia prasme, valstybingumo buvo likę daugiau nei treji metai. Reikėjo atlaikyti 1991 m. sausio 13-ą, sulaukti nepavykusio pučo Maskvoje ir po to sekusio tarptautinio pripažinimo bangos 1991 m. rudenį. Ir, pagaliau, Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos 1993 m. rugpjūčio 31d. Tai - labai svarbi data, nes nuo tos dienos Lietuvos valstybė pradėjo visiškai kontroliuoti savo teritoriją. O teritorijos kontrolė yra labai svarbi valstybės suvereniteto dalis. Nes valstybė, be kita ko, yra TERITORINĖ piliečių bendruomenė. Vadinasi, ji toje teritorijoje turi būti šeimininkė.

Dabar nedorais būdais bandoma užtušuoti tą faktą, kad Rusijos federacijos kariuomenės išvedimo, tardamasis su B.Jelcinu, pasiekė A.Brazauskas. Ir kad mutavusio Sąjūdžio žmonės faktiškai priešinosi RF kariuomenės išvedimui. Iki šiol istorikai nėra davę atsakymo į klausimą, kodėl Nepriklausomybę privatizavęs asmuo priešinosi.

Taip, Kovo 11-ji yra šventė. Kaip ir vasario 16-a, ji turi didžiulę simbolinę reikšmę, Tačiau ją švenčiant verta prisiminti visą istorinį kontekstą. O taip pat tai, kaip sekėsi mums formalius valstybingumo atributus papildyti realiu valstybingumo turiniu, nuo kurio aprašymo pradėjau šį tekstelį.

Deja, vertinant valstybės kūrimą ir stiprinimą šiuo, substanciniu, požiūriu džiaugsmo nedaug: patiriame asmenybės kultą, esame traukiami į globalistų inicijuotą ir praloštą karą, matome svetimą vėliavą bučiuojantį prezidentą, kitos šalies vėliavą ant Trakų pilies, akiplėšišką Konstitucijos nesilaikymą, lietuviško raidyno darkymą kaimynams spaudžiant, gaujų karus Seime, mano nuomone, korumpuotą LRT ir t.t. Visa tai matant, tenka pripažinti - daug kur per tą laiką mes žengtelėjome atgal. Gerokai atgal.

Paminėsiu dar vieną, bet pamatinį, požymį: 1989 metų rugpjūčio 23-ios Baltijos kelyje mes buvome ne tik ženkliai drąsesni, bet ir labiau orientuoti į bendrąjį gėrį nei dabar. Baltijos kelio vienybė ir moralinis skaidrumas mus darė stiprius ir išdidžius. Šiuo metu lietuviai yra labiausiai sukvailinta, susigūžusi, viltį prarandanti Europos sąjungos tauta. Ir tai - dvaro „nuopelnas".

Visgi yra vilties, kad, kaip kažkada M.Gorbačiovo perestrojka, taip dabar pasaulį keičianti D.Trampo sveiko proto revoliucija bus mums, nedidelei tauta, postūmis valstybinės dvasios ir valstybinės tvarkos atkūrimo link. Bet reikia atgauti valstybiškumo dvasią, atgaivinti viltį ir drąsą...