Prof. Rasa ČEPAITIENĖ: Kodėl atsainiai žiūrime į balsavimo teisę?

Aišku, skaitant šiuos žodžius gali susidaryti įspūdis, kad tai koks nors propagandinis leftistinis kinas, kokie vargu ar gali būti patrauklūs, bet taip nėra.

Per pagrindinės veikėjos Noros ir jos šeimos bei draugių rato istoriją, subtilią ir jautrią, kartais juokingą, o kitąsyk skatinančią nubraukti ašarą, per realias, o ne pritemptas ar išgalvotas, situacijas atskleidžiama, kodėl šalyje, kuri, kaip sako filmo anonsas, moterims buvo lyg saugumo ir gerovės rojus, išties jos jautėsi nelaimingos, nepripažintos ir negerbiamos.

Palyginimui, kai jaunoji Lietuva suteikė moterims balsavimo teisę jau 1919 metais, Vakarų europietės dėl jos buvo priverstos kovoti dar ilgai, o šveicarės ją gavo bene vėliausiai Europoje - tik XX a. 8-9 dešimtmečiais.

Žiūrint į šią garbingai ir atkakliai, bet kartu su švelnumu ir argumentais iškovotą pergalę, kuria baigiasi filmas, pagalvojau, kodėl pas mus dabar taip atsainiai žiūrima į balsavimo teisę, dėl ko Europoje ir Vakaruose tiek sunkiai buvo kovota ne tik moterų, bet ir žemesnių sluoksnių, pajamų ar kitokios odos spalvos vyrų?

Ar dėl to, kad po didžiųjų pilietinių teisių bei laisvių pasiekimų įsteigta demokratija Lietuvoje veikiai buvo autoritarinio režimo nuslopinta, o sovietmečiu būta tik piliečių valios imitavimo, mainais į kokią nors labiau deficitinę prekę ar „visaliaudinę šventę", balsuojant už tuos, kuriuos parinko išmintingoji Partija, be realios galimybės rinktis iš kelių kandidatų? Ar todėl, kad dabar pilietinis aktyvumas per konservatorių ir liberalų siautėjimo keturmetį yra taip uždaužytas ir nuvytas į giliausią pogrindį, kad rinkėjai nebemato prasmės legitimuoti tvarkos, kuri prikišamai parodo, kad nuo jų šioje valstybėje niekas nebepriklauso? Jau nekalbu apie vis garsėjančias kalbas apie augantį rinkimų rezultatų klastojimo mastą, kas irgi neprideda prasmės visame tame dalyvauti...

Kitas dalykas, kurį parodo filmas, kad būtini pokyčiai įveikiant sustabarėjusius stereotipus, skaudžią neteisybę ir tikrą diskriminaciją, dargi paskelbtus dieviška tvarka, neateina savaime, bet ir kad jų siekti reikia išmintingai. O ne taip, kaip mūsų armonautai, plėšantis ir savanaudiškai terorizuojant visuomenę, primetinėjant jai svetimas bei pačiai žmogaus prigimčiai prieštaraujančias nuostatas, papūgaujant madas šalių, kur feminizmo ir žmogaus teisių iškovojimai ateina taip, palyginti su mumis, pavėlavę ir tapę jų esmės iškraipymo bei galios manipuliacijų įrankiais.

Čia, akivaizdu, svarbūs ir kultūriniai skirtumai. Panašu, kad Rytų Europoje, kurioje visais laikais būta daug nestabilumo, o vyrai daug ir dažnai kariavo, susiklostė toks gyvensenos modelis, kuriame moterys, laikančios namų ūkį ant savo pečių, turėjo daugiau teisių ir galimybių, nei stabilesnėse, įtvirtinusiose aiškias nuostatas, kas leistina ar neleistina abiems lytims, valstybėse, kokia ilgą laiką ir buvo konservatyvi bei religinga Šveicarija.