Regina MUSNECKIENĖ: Apie knygą, tolstančią nuo žmogaus

Tuo tarpu atokiame Kentrių kaimelyje gyvenanti Adelė Bumbauskienė apie knygą gali tik pasvajoti.

„Kaimas ištuštėjęs. Nėra su kuo pasišnekėti. Kad bent kokių knygų gaučiau. Tas, kur pati turiu, jau po kelis kartus perskaičiau. Norėčiau kitų, dar neskaitytų. Bet iki Šaukėnų bibliotekos - toli, pėsčia nenueisiu. O prašyti, kad kas nuvežtų - nedrąsu. Džiaugiuosi, kad pas daktarą nuveža."

Šių dienų kontekste, kai kasdien kalbama tik apie gynybą ir krašto apsaugą bei lėšų paiešką tankams, dronams ir karinei infrstruktūrai, senolės alkis knygai, regis, nėra prioritetinė problema.

Tačiau ponia Adelė iškėlė socialinės ir kultūrinės atskirties bei lygių galimybių problemą. Jos neturėtų būti dvidešimt pirmajame amžiuje, kai lygių galimybių kontrolieriai kelia problemas net dėl tokių smulkmenų kaip skirtingas moteriškų ir vyriškų džinsų kišenių dydys.

Ir pati plunksną visą gyvenimą miklinusi senjorė Adelė, margina popieriaus lapus iki šiol. Prisimena sunkią našlaitėlės vaikystę, džiaugsmais nepersotintą jaunystę ir brandų gyvenimą. Į prisiminimų rūbą įvelka savo kaimą ir jo žmones.

Tik ar kam nors tų jos prisiminimų bereikia? Kompiuterio neturi. Ir nemokėtų su juo apsieiti. Ne jos kartos išmislas tas kompiuteris. O ranka rašytų tekstų niekas nenori. Tai vietoj plunksnos skrebinimo pati geriau ką nors paskaitytų ilgais vakarais.

Tiesa, dėl senjorų, nepavejančių išmaniųjų technologijų šiomis dienomis taip pat kelta lygių galimybių problema. Tačiau labiau orientuojamasi į senjorų mokymus, švietimą, Trečiojo amžiaus universitetus. Tik Adelei tokie universitetai neprieinami, nes gyvena kaime, nevairuoja automobilio ir apskritai neturėtų sveikatos dalyvauti susibūrimuose ir ko nors naujo mokytis. Vadinasi, supratingoje, gerų manierių ir lygių galimybių visuomenėje turėtų būti pasiūlyta alternatyva, patogi ir prieinama kiekvienam žmogui.

Juolab, kad tokių kaip Adelė ištuštėjusiuose Lietuvos kaimuose, matyt, yra ir daugiau. Su pavydu jie, veikiausiai, žiūri į gražius, išsipusčiusius sostinės ponus, apžiūrinėjančius mugę ir perkančius glėbius knygų.

Jie nenori prilygti elitui. Tų knygų, kainuojančių po 25-30 eurų, nė neįpirktų. Bet kaip tai yra, kad dvidešimt pirmajame amžiuje kaimo žmogui nepasiekiama biblioteka, neprieinama knyga. Net troškimas paskaityti knygą provincijoje gali būti nesuprastas.

Sakoma, jog žmogus prie gero greitai pripranta. Na taip. Prisimenu savo jaunystės kaimą. Nedidelė gyvevietė - apie pora šimtų žmonių. Bet veikė biblioteka. Kaimo moterys sunkią savo kasdienybę paįvairindavo romanų skaitymu. O savaitgalio vakarais susirinkdavo į kurią nors trobą jų aptarti.

Tai nebuvo nei bendruomenė, nei visuomeninė organizacija. Tik paprasti šilti kaimyniški santykiai, sielų bendrystė, trumpas atokvėpois nuo kasdienės kaimo rutinos.

Kartais ir aš pati, negavusi reikiamos literatūros Vilniuje, ją atkasdavau kaimelio bibliotekoje.

Apskritai, žmonės labai gerbė knygą. Prieš naujuosius mokslo metus tėvai patys pirkdavo vaikams naujus vadovėlius. Knygynas veikė miestelyje už trijų kilometrų. O jei kokio vadovėlio neišleisdavo, pirkdavo iš vyresnės klasės mokinių. Kartais ne tik sumokėdavo, bet dar ir bulvių kasti už vadovėlį mokinio tėvams eidavo.

Pro kaimą bėgo Žemaičių plentas, kuriuo dažnai važiuodavo autobusai. Veikė geležinkelio stotis. Galėjai pasiekti Tauragę, Tilžę, Karaliaučių, Rygą. Kaimo moterys, kai vyrai parnešdavo algą, sėsdavo į traukinį ir važiuodavo į Rygą pirkti vaikams drabužių ir skanėstų.

Tiesa, vaikystės kaimas nesusitraukęs ir dabar. Gyventojų beveik padvigubėję, nes veikia daug įmonių, yra darbo vietų. Tik bibliotekos ir ten jau nebėra. Ir knygyno jau nebėra kaimyniniame miestelyje. Ir ten nutolo knyga nuo žmonių.

O man vis tiek neišeina iš galvos kentriškės Adelės sielos šauksmas. Garbaus amžiaus sulaukęs žmogus nori tiek nedaug - tik paskaityti knygą. Bet kam šiame sumišusiame neramiame pasaulyje jos sielos šauksmas svarbus? Tik pagalvok - knyga! Kažkoks antraeilis dalykas. Ne duona. Ne sviestas. Ne dronas. Ir ne patranka.

Bet knyga - tai kūryba, talpinanti išmintį, emociją, žinias, istoriją, gyvenimą, šviesą. Vis prisimenu vieną savo herojų - kelmiškį šviesuolį Vainių Urbonavičių. Jo tėvas - tarpukario inteligentas kartais už knygas suplodavo tiek, kiek kainuoja karvė. Jo įsitikinimu, knyga turi būti labai brangi. Ji vertesnė netgi už namą - kiek išminties ir žinių joje sudėta. Ir į Sibiro temtį jis vietoj lašinių vežėsi buntelį knygų. Į Lietuvą grįžo su knygų skrynia.

Šiemet austrų kompozitoriui Johanui Štrausui sukaktų du šimtai metų. Daugiau kaip šimtmetis, kai kompozitoriaus nebėra, bet iki šiol teatrai stato jo „Žydrąjį Dunojų" ir „Šikšnosparnį", orkestrai groja jo valsus.

Lietuviui dailininkui ir kompozitoriui Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui sukaktų 150 metų. Jo taip pat seniai nebėra. Bet gėrimės ir didžiuojamės jo kūriniais.

Kūryba skirtingai nei pats kūrėjas žmogus turi daug nemirtingumo požymių. Tik skubanti, zovada lekianti šiandieninė žmonija turi vis mažiau noro ir galimybių atsigerti iš tos nemirtingumo versmės. Aiktelti nuo netikėtumo ir grožio. Susimąstyti. Pasimokyti. Tapti tobulesniu. Nes į sielą įsiskverbusi knygos ar bet kokio kito kūrinio mintis ir emocija daro mus kultūringesnius, geresnius.

Gaila, jog knygos šiais laikais ne kiekvienam prieinamos ir ne kiekvienam įperkamos. Knygos kaip ir daugelis sielos sričiai priklausančių dalykų šiandien tapo verslu. Kūrėjui dažniausiai atitenka mažiausia iš to verslo gaunamo pelno dalis. O kartais, kad išleistų savo knygą dar pats turi ir susimokėti. Didžiausias kąsnis - leidykloms. Tik kyla klausimas kas lengviau - atspausdinti knygą ar ją parašyti?

Kita problema, jog už savo pinigus tu gali leisti bet ką - kad ir jokių kūrinio kriterijų neatitinkantį niekalą. Gerai, jeigu jis skiriamas tik kaip palikimas giminei. O jeigu platesniam skaitytojų ratui? Ar neįperša skaitytojui beskonybės? Ar neiškraipo suvokimo apie tikrąją literatūrą? Ar neatpratina nuo skaitymo?

Atprasti kaip ir priprasti galima nuo visko. Provincijoje nebeliko kino teatrų - atpratome nuo kino. Išretėjo bibliotekos. Atprasime ir nuo knygų. Užteks skaitalo mobiliuosiuose telefonuose.

Tik ar tai gerai? Ar knygų pakaitalas išmanieji telefonai, kurių nepaleidžiame iš rankų, atstoja tikrąją literatūrą? Ar tai galima vadinti kultūra? O gal kaip tik arena, kurioje galima pademonstruoti pačią bjauriausią nekultūrą, keiktis, spjaudytis, koneveikti žmones, kurių nė nepažįsti, keikti neįtikusius politikus, nors apie juos nieko objektyvaus nežinai.

Kultūros stygius atpratina žmogų jausti, mąstyti, pagalvoti apie pasekmes, kurias sukels piktas žodis. Kartais permetu akimis kai kurias diskusijas. Ko tik ten nėra! Žmonės nediskutuoja, o tiesiog koneveikia kitaip galvojantį, klijuoja jam bjauriausius epitetus. Ir, matyt, džiaugiasi: kaip gerai aš čia pasirodžiau, koks kietas esu.

O jeigu tie socialinių tinklų „didvyriai" paskaitytų daugiau geros, kokybiškos literatūros, gal susigėstų ir daugiau nekoneveiktų visiškai nepažįstamų žmonių, tik todėl, kad jų mintys išdėstytos ne pagal tą kurpalių.

Juk gera knyga ne tik šviečia, prusina, tobulina protą ir emocijas, bet ir auklėja.