Regina MUSNECKIENĖ: Ar tikrai mes sovietinės čiučiundros?

„Ubagynas. Nenoriu nė prisiminti." „Vaikai nešiojo brolių ir sesių išaugtus drabužius. "Teatras smirdėjo šlapimu ir prakaitu, nes sovietmečio žmonės neturėjo kur praustis." „Visos moterys kvepėjo vienodais kvepalais." „Blakstienas dažydavosi tušu, kurį reikėdavo paseilioti." „Prie parduotuvių nusidriekdavo kilometrinės eilės".

Tokie komentarai pasipylė po vienos mokslininkės tekstu apie nelaimingas sovietmečio šeimas ir ypač moteris.

Laikas nuo laiko viešojoje erdvėje įsiplieskia diskusijos apie sovietmetį. Taip, buvo nelengvi, keisti laikai. Ypač pokaris, trėmimai, turto atėmimas ir suvarymas į kolūkius. Vėliau deficitas, kai moterys važiuodavo į Tauragę pirkti kitų moterų kelnaitėse ar liemenukuose iš mėsos kombinato išneštos mėsos, kai laisvai negaudavome apelsinų, mandarinų ir bananų, turėjome tenkintis ekologiškais obuoliais iš savo sodo.

Tačiau keisčiausia, kad diskusijų dalyviai dažniausia kritikuoja ne sovietmetį ir jo tvarką, bet tyčiojasi iš sovietmečiu gyvenusių žmonių, negalėjusių pasirinkti, kada gimti ir negalėjusių gyventi taip puikiai kaip gyvena šiandieniniai to laiko kritikai.

Jau pasmerkta dalis to meto rašytojų ir menininkų, ištrinti iš kultūros istorijos. Belieka pasmerkti visus likusius to meto žmones - ir sovietmečio tarsi nebuvę.

Ne kartą esu rašiusi apie sovietmetį, nes jame gyvenau ir patyriau tai, ką patyrė visi tuo metu gyvenę žmonės. Todėl negaliu likti abejinga ir šįkart socialiniuose tinkluose užvirusiai diskusijai. Tiksliau atsiliepimams į straipsnį apie nelaimingas sovietmečio moteris.

Viešojoje erdvėje užvirė arši kova. Į sovietmetį spjaudančiojoje barikadų pusėje jauni, dažniausia po 1990 - ųjų gimę panelės ir jaunuoliai, nei girdėję, nei matę sovietmečio arba vyresni, tuo metu gyvenę žmonės, prisimenantys tik blogus dalykus.

Kitoje, gerokai gausesnėje barikadų pusėje sovietmečiu gimę, gyvenę, vaikus auginę lietuviai, dažniausia moterys, į kurias buvo nutaikytas straipsnis, besistebinčios tais laikais nė negyvenusių „žinovų" klejonėmis.

Jos rašo buvusios kuklesnės, bet laimingesnės, saugesnės, originalesnės už šiandienines suplyšusiais džinsais apsirėdžiusias paneles. Įgydavo specialybę, buvo garantuotos, kad turės darbą. Algos buvo nedidelės, bet viskas pigiai kainavo.

Ir apskritai, kokią teisę, anuomet dar nė negimę žmonės turi spręsti - laimingos ar nelaimingos anuomet buvo moterys? Kas gali įvertinti, kaip jos tą laimę suprato, ir kiek jos reikėjo. Juk yra žmonių, kuriems niekur ir niekada negerai, ir yra mokančių džiaugtis mažais, bet nemažiau svarbiais dalykais, kuriančiais gyvenimo prasmę.

Diskusija - natūralus dalykas. Kiek žmonių - tiek skirtingų nuomonių. Konfrontacija tarp skirtingų kartų - taip pat sena kaip ir pati žemė. Daugelio užsienio ir lietuvių rašytojų klasikų romanų tema. Nes kiekviena karta į pasaulį atneša savų naujovių, savų madų, kurias sunku suprasti kitokioje aplinkoje gyvenusių, kitų tradicijų besilaikiusių ir kitokias patirtis turintiems vyresniosios kartos atstovams.

Tačiau sovietmečiu gyvenusių ir Laisvoje Lietuvoje gimusios kartų konfrontaciją ypač paryškina ir netgi išpučia tai, jog buvo kita, socialistinė, santvarka, kad vyravo labiau rytietiška, slaviška dvasia, kad buvo daugiau tabu, varžančių žmogaus saviraišką ir laisvę.

Nepriklausomoje Lietuvoje tos laisvės lyg ir daugiau. Bet ne pačiose reikšmingiausiose, žmogaus gyvenimui svarbiausiose srityse. Moterys nevaržomos gali didintis arba mažintis krūtis, storintis lūpas, netgi būdamos ministrėmis paišytis tatuiruotes ir atlikti kokią tik nori savo kūno apdailą. Netgi būdamos politikėmis publikuoti nuotraukas su beveik nuogu tarpukoju.

Gali be gėdos ir be pasekmių leisti naktis su kuo tik nori. Gali gyventi nesusituokusios, gimdyti vaikus - ir niekas dėl to neturi teisės smerkti. O kad ir susituokusios gali kas penkeri metai ar net dažniau skirtis, nes nebelieka meilės.

Gali iš viso nekurti šeimos. Negimdyti vaikų. Tik rūpintis savo karjera. Uždirbtus pinigus leisti tik sau. Keliauti po pasaulį. Netgi pasikeisti lytį, jeigu staiga panoro būti vyru.

Bet ar tikrai jos yra labai laimingos? Visos be išimties? Nebūtinai. Nes laimę atneša ne tatuiruotės, ne pastorintos lūpos ar pasikeista lytis. Yra daug svarbesnių, esmingesnių dalykų, kurių tos savo kūnais užsižaidusios moterys nepatiria.

Lygiai pusę šiandieninio savo gyvenimo gyvenau sovietinėje Lietuvoje. Taip, mes negalėjome būti tokios laisvos, laisvai ištvirkusios, išsidarkiusios. Privalėjome būti kuklios, rimtos, daug mokytis, nes suvažiavome ne studentauti, o studijuoti.

Po vidurnakčio bendrabučio komendantas apeidavo visus aukštus, kad kur nors koridoriaus gale ar bendros virtuvės kampe „nesilaižytų" kokia nors porelė. Kai kuriuose bendrabučiuose mergaitės ir berniukai būdavo apgyvendinami skirtinguose aukštuose.

Bet ar tai taip labai blogai? Mus tiesiog saugojo nuo klystkelių. Nuo neatsakingų bernų pasinaudojimo naiviomis mergaitėmis. Ir nebuvo taip: „Pagyvenu su viena metus - kitus nesusituokęs, randu geresnę, gražesnę - metuosi prie jos." Nori gyventi drauge, mėgautis meile, kuri dabar jau vadinama tik seksu, kai kuriose istorikių knygose - romantiniais santykiais, vesk nusižiūrėtą mergaitę, gyvenk, augink su ja vaikus.

Nežinau, gal šiandieninio jaunimo akimis tai buvo per griežta, gal net juokinga. Bet mes tų taisyklių laikėmės ir ant nieko nepykome. Buvome laimingos, nes buvome jaunos.

Taip, gyvenimas anuomet buvo keliskart sunkesnis. Dabar jau neišsitektume tuose chruščioviniuose butukuose, kuriuose jų šeimininkai už trisdešimt rublių nuomodavo kambariuką dar ir porai studenčių.

Šeimą sukūrusiai moteriai tekdavo daug sunkių buities darbų. Dar reikėjo eiti ir į darbą, nes sovietinėje Lietuvoje nedirbantis žmogus buvo laikomas veltėdžiu.

Bet visos gyvenome taip. Neturėjome tarnaičių. Sunkią buitį priėmėme kaip būtinybę ir nesijautėme nelaimingomis. Neturėjome teisės tingėti. Pamenu daug šeimų, kurios statėsi namus. Savo jėgomis. Grįžę iš darbo, moterys drauge su vyrais nešiojo plytas, maišė betoną, padavinėjo plytas, kai vyrai mūrijo. Bet daugelis, be paskolų susilipdydavo būstą, kuris tarnauja iki šiol, tik jau kitoms kartoms.

Galiausiai ir tos laisvės bei teisių turėjome ne tiek ir mažai. Argi nesvarbi teisė, kai tau ką nors suskaudo, tą pačią dieną patekti pas gydytoją? Nes gydytojų tą prakeiktą sovietmetį netrūko. Nei provincijoje, nei didmiesčiuose, nei sostinėje...

Teisė lankyti mokyklą, kuri buvo kiekviename miestelyje, o pradinė - ir mažame kaimelyje, tegu ir ne tokiame prabangiame pastate kaip šiandieninės modernios mokyklos, kurias renovuoja, modernizuoja, išleidžia milijonus biudžeto pinigų, o paskui naikina, nes per brangu išlaikyti dėl mažo mokinių skaičiaus.

Teisė įgyti norimą profesiją. Tiesa, tai padaryti anuomet buvo sunkiau - reikėjo ne tik gerai išlaikyti brandos egzaminus, bet dar ir stojamuosius. Nebuvo mokamų studijų vietų, į kurias gali įstoti bet kas turintis pakankamai pinigų.

Nebuvo paprasta. Buvo sunkiau. Bet, tuos barjerus įveikęs ir pabaigęs mokslus, iš tiesų buvai garantuotas, kad turėsi darbą ir gausi atlyginimą bent būtiniausiai egzistencijai.

Teisė sukūrus šeimą ir susilaukus vaikų, gauti jų priežiūrą ir ugdymą vaikų darželyje, kurių buvo pristatyta kiekviename kolūkyje.

Dabar bėdojama, kad kaimuose ir regionuose mažas gimstamumas, darželius steigti neapsimoka. Bet pirmiausia buvo viskas padaryta tobulai, kad jaunų žmonių, kuriančių šeimas ir auginančių vaikus provincijoje neliktų.

Visame kame neigiame visa, kas buvo sovietinėje Lietuvoje. Bet nesusimąstome, jog tai buvo ne rusų, o mūsų pačių sukurta. Kartais net sumaniai apeinant sovietinę ideologiją ir iš aukščiau nuleistą lietuviams nepriimtiną tvarką. Žinoma, ne visada galėjome pasipriešinti kaip ir dabar negalime prieštarauti Europos sąjungos direktyvoms.

Tad kodėl, atmetus visas okupacijos nuoskaudas, negalime didžiuotis savimi. Kad atlaikėme svetimą ideologiją. Kad ir tokiomis sąlygomis gyvenome, statėme, kūrėme. Sovietų sąjungoje buvome pirmūnai, pati vakarietiškiausia šalis. Pirmoji ištrūkusi iš Sovietų sąjungos glėbio.

Ir Baltijos kelyje stovėjo, ir nuo TSKP atsiskyrė, ir Kovo 11-osios aktą pasirašė, ir Sausio 13 -ąją parlamentą gynė tie sovietiniais laikais gyvenę žmonės, kuriuos naujoje Lietuvoje gimusi ir laisvės vaisiais besinaudojanti šiandieninė jaunoji karta niekina, vadina čiučiundromis ir kitais žeminančiais epitetais. Tai prilygsta savo motinos niekinimui, nes būtent sovietinės čiučiundros pagimdė ir išaugino šių dienų mandruolius.

Galiausiai niekinama ir sava tauta, kalbant visiškas nesąmones, kad teatrai dvokdavo šlapimu ir prakaitu, nes žmonės ateidavo nesiprausę. Teatrą lankydavo tikrieji inteligentai. Ateidavo pasipuošę, pasitempę. Ir spektakliai buvo statomi dvasingesni, nekomerciniai. Nebuvo atvejų, kad vienas aktorius viename spektaklyje atliktų šešis vaidmenis, kaip kartais pasitaiko dabar.

Nė karto teatre, kuriame tais laikais lankydavausi kiekvieną savaitgalį, nesu užuodusi blogų kvapų, apie kuriuos fantazuoja socialinių tinklų rašytojai. Žmonės turėjo patogumus, prausėsi ir vandens nereikėjo taip taupyti kaip šiomis dienomis.

Visais laikais buvo, yra ir bus nevalyvų žmonių. Ir dabar troleibusai didmiesčiuose, kur neva gyvena elitas, kartais būna prišlapinti vėlyvųjų vakarinių keleivių, o rytą į darbus važiuojantys žmonės turi visa tai uostyti.

Santvarka asmens higienai neturi jokios reikšmės.

Net tai, kad vaikai, kurių šeimos anuomet augindavo po tris ar keturis, nešiodavo brolių ir sesių išaugtus drabužius, pateikiama kaip didžiausia sovietmečio blogybė. Atrodo, jog tie diskutuotojai dabar gyvena kosmose. Nes nežino, jog ir dabar vaikai nešioja ne tik brolių ir sesių, bet ir svetimų vaikų išaugtus drabužėlius, nes tiek naujų, kai vaiką reikia perrengti po kelis kartus per dieną, o drabužėlių kainos beveik prilygsta suaugusiųjų drabužių kainoms, tiesiog neįperka. Galiausiai tai tvari ekonomika, apie kurią dabar tiek daug kalbama.

Dar daug kartų, tikriausiai, kalbės ir diskutuos apie sovietmetį. Tuos laikus dar ilgai tyrinės mokslininkai, kurių dalis remsis ir subjektyvia savo asmenine patirtimi. Bet norėtųsi, kad į tų laikų tvarką ir gyvenimus būtų žiūrima visapusiškiau ir su pagarba, o ne su panieka tuo metu gyvenusiems žmonėms.