1 nuotr.Pastaruoju metu mūsų tėvynei tenka įvairių išbandymų: už sienos vyksta brutalus karas, žudomi ir prievartaujami vaikai, motinos, nuo žemės nušluojami teatrai, ligoninės. Tėvynė - šis žodis prisimenamas ir vartojamas dažniau, kai kyla didesni pavojai. Pas mus, Marijos žemėje, yra kitų pavojų, kuriuos kuria pati valdžia. Ši „kūryba" dažniausiai vyksta dėl modernumo, nes taip, anot jaunų valdančiųjų, yra madinga. Taip yra Amerikoje, kur kultūros susimaišiusios iš viso pasaulio. Tai suprantama - ten yra įvairovė, kuri išnaikino indėnų kultūrą nuo Kolumbo laikų. Tai faktai, kurie yra pažymėti JAV istorijos knygose.
Amerika yra mišri, o Lietuva ne Amerika, nes ji turi savo kalbą, tradicijas, susiformavusią tautos dvasią, savo šaknis. Ji nieko nenužudė, nieko neišvijo, nes ji gimė šioje žemėje.
Pakeisti šiais laikais mūsų Tėvynę, senolę Motiną be karo pasirodo jau nėra taip sudėtinga, kaip rodo valdžios darbai. Tautos dvasia jau nukenčia, kai neįtraukiama į būtinas pamokas mokyklose, kaip etnokultūra, kai narkotikus bandoma dekriminalizuoti, kad anksčiau laiko tekėtų lietuvių vaikų kraujyje, kad ūgtelėję ir per stebuklą patekę į Seimą toliau savo senolę Motiną žemintų ir pasinaudojus politinei progai iškeisti mūsų Motiną į svetimą, blizgančiomis akimis, neaišku nuo kokių narkotinių medžiagų.
Ką kalbėti apie kunigus, kurie patyrė politikų sumenkinimą - A. Toliatą, R. Doveiką, ar poetą J. Marcinkevičių ir kitas asmenybes. Tokie pokyčiai rodo, kokie žmonės šioje kadencijoje atėjo dirbti į Seimą. O viso to pasekmė, kad prieš 30 metų pamiršę save, pamatę užsienio blizgučius, bėgome į kitų mišrių valstybių kultūras. Todėl nieko nuostabaus, kad su kiekvienais metais vis labiau ryškėja dvi Lietuvos. O tai grėsmė vis labiau augančiam vidiniam susipriešinimui. Jau dabar tai matyti - daugėja naujų, tik deja, vienkartinių partijų, t. p. daugėja protestų.
Gudriai atrodo dabartinė liberali valdžia, kuri užsidėjusi tautinius, kol kas dar lietuviškus kostiumus kalba apie Tėvynę prieš TV kameras, bet turinyje elgiasi kitaip - mygtukai spaudžiami prieš senolę Motiną - Tėvynę, Lietuvą. Gerai yra pasakęs aktorius R. Kazlas: „Yra Tėvynė ir yra valstybė. Į Tėvynę aš žiūriu kaip į motiną - į senutę motiną, kuria reikia rūpintis.". Jos vardas paminėtas 1009 metais.
Taigi, senolė Motina yra vyresnė už Ameriką, kuri daug nukentėjo, buvo prievartaujama, kuri tiek daug palaidojusi savo vaikus, karius, didvyrius. O jūs, be pagarbos, lengva ranka, tik už narkotikus, už šeimos tradicijų naikinimą, už svetimas raides, už žmonių žeminimą, už regionuose jaunoms šeimoms finansavimo mažinimą. Kuo ji jums, liberalieji Seimo nariai, nusikalto? Juk senolė Motina augino jūsų protėvius, senelius, tėvus, jus pačius po balta skara, kuri buvo pažymėta kraujo dėmėmis.
Sakote, kad keičiasi pasaulis - taip, keičiasi, ir aš tam pritariu. Bet kodėl reikia keisti mūsų Motiną į kitą, kuri neturi dvasios, kuri yra iš kitur, kuri yra su kita apranga, kita kalba, kita kultūra, kitu tikėjimu, kitu poelgiu.
Aš sakau liberaliai valdžiai, išgirskite, kad Tėvynė - mūsų atsakomybė!
