Stasys TUMĖNAS: Pamintijimai apie Prezidento metinį pranešimą

Kaip žinia, Lietuvos Respublikos Konstitucija įpareigoja Respublikos Prezidentą daryti „Seime metinius pranešimus apie padėtį Lietuvoje, Lietuvos Respublikos vidaus ir užsienio politiką." Todėl neteisūs tie politikai ir politologai, kurie iš Prezidento pranešimo tikisi išimtinai užsienio politikos ir šiek tiek vidaus politikos kritinės refleksijos, nes „padėtis Lietuvoje" apima visus valstybės ir visuomenės dalykus, įskaitant socialinės politikos klausimus. Be to, užmirštama, kad duodamas priesaiką, Respublikos Prezidentas, be kita ko, prisiekia „visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei."

Respublikos Prezidentas ir yra ta institucija, kurios vadovas gali ir turi drąsiai įvardyti opiausias valstybės problemas, nesitaikydamas prie politikų ir valdančiosios daugumos. Šįkart antrajai kadencijai perrinktas Prezidentas Gitanas Nausėda tiesiai šviesiai mums, Lietuvos piliečiams, pasakė tai, kas seniai akivaizdu - mes sprendžiame (dažnai nevykusiai) problemas, bet neužkertame kelio jų priežastims. Kodėl? Atsakymų čia gali būti ne vienas, bet esminį galėtų nurodyti binarinė opozicija „valstybės interesai" versus „politinės partijos (-ų) interesai".

Taip jau sutapo, kad keletą kartų viešnagės JAV metu vis pataikydavau pamatyti ir išgirsti JAV prezidentų pranešimus (G. W. Bušo, B. Obamos, D. Trumpo), tad galiu lyginti, kaip reaguoja, vertina juos paprasti amerikiečiai ir lietuviai. JAV šių pranešimų transliacijų metu ištuštėja gatvės (panašiai, kaip atsitinka, kai pas mus per televiziją rodomos „Žalgirio" krepšinio rungtynės), pranešimai sutelkia amerikiečius, nors jų vertinimai labai skirtingi. Gyventojai atitrūksta nuo traškučių, skrudintų kukurūzų ir emocingai stebi savo Prezidentą, jo veido išraišką, emocijų proveržius ir surimtėjimą. Ir tai daro ne pavieniai asmenys, o ištisos šeimos. Nežinau, kodėl mūsų prezidentų metiniai pranešimai taip nesutelkia visuomenės, tai yra labiau asmeninis reikalas. Man regis, nepasinaudojame galimybe diskutuoti, kelti nepatogius klausimus, ieškoti atsakymų ir sprendimų (kažkodėl ir mūsų visuomeninis transliuotojas LRT skuba klausti nuomonės apie Prezidento metinį pranešimą politikų, o ne visuomenės atstovų, eilinių gyventojų). Kalbu ne tik apie opiausias valstybės problemas, bet ir apie siekį susitelkti, susivienyti, susitaikyti, nedaryti skirčių ir su(si)priešinimo tarp Prezidentūros, Seimo, Vyriausybės. Metinis pranešimas - pagaliau ir pagarbos ženklas Prezidentui, išrinktam Lietuvos piliečių.

Kokios mintys kilo Lietuvos Respublikos Seime išklausius penktąjį Prezidento G. Nausėdos pranešimą? Kuo jis išsiskyrė iš ankstesniųjų? Visų pirma akivaizdžiai jautėsi (tą liudijo Prezidento laikysena, pasitikėjimas, veido ramumas), kad pranešimas skaitomas po solidžios Prezidento pergalės rinkimuose. Mažiau buvo nutylėjimų, aptakių frazių, jis nevengė net kandokų frazių, replikėlių dėl valdančiųjų siauro ir neadekvataus požiūrio į regioninę politiką, mokesčių reformos stabdymą ir jos permetimą būsimajai Vyriausybei. Nepamirštas ir Premjerės nenoras bendrauti su visais Lietuvos žmonėmis, primintas jos nenoras užsiimti „tik proginiu kalėdojimu". Platokai paliestos švietimo problemos, kurias, Prezidento teigimu, reikia spręsti ne tik po mokytojų streikų, o nuolat, kaip ir ūkininkų problemas reikia spręsti ne tada, kai į Vilnių suvažiuoja traktoriai. Gaisrus gesinti reikia ne tik jiems įsiliepsnojus, o būtina jiems užkirsti kelią. Čia iškyla esminis klausimas - kaip? Į šį klausimą nebuvo atsakyta (gal čia kaltas Respublikos Prezidento metinio pranešimo žanras?), bet buvo pateikta metodinė nuoroda: „pirmiausia turime sąžiningai ir tiksliai įvertinti, kur esame šiuo metu."

Pranešime įvardytos nacionalinio saugumo, teisėtvarkos, socialinės politikos, sveikatos apsaugos, švietimo, transporto ir kt. problemos liudija, kur mes esame šiandien. Visas šias problemas horizontaliai jungia nuo Vilniaus sąmoningai (?) atskirta likusi Lietuva, atskiras regionas, kurį Prezidentas drąsiai ir tiksliai įvardijo: „Negalime nurašyti ištisų šalies regionų ar žmonių grupių kaip niekam nereikalingo balasto." Tik čia reikėtų patikslinti, kad šis „balastas" jau egzistuoja de facto, o tam pagrindą suteikia ir visokios pažangos strategijos, Centrą legitimuojančios strategijos.

Pranešime išsakytos mintys rodo, kad Prezidentui rūpi, yra žinomos regionų problemos: švietimo ir kultūrinė atskirtis, neprižiūrimi keliai, sunykęs transportas, regioninės politikos valdymo spragos ir kt. Kaip įpareigojimas būsimajai Vyriausybei skambėjo Prezidento linkėjimas labiau pasitikėti savivaldybėmis, joms suteikti daugiau laisvių (ypač švietimo srityje). Prezidento žodžiai apie regioninę politiką būtų skambėję dar svariau, jei neseniai priimant išlauktąjį Kultūros politikos pagrindų įstatymą, būtų įstatyme atsiradę mano komandos siūlyti regioninės kultūros politikos (nacionaliniu lygmeniu) ir regiono kultūros politikos (savivaldybių lygmeniu) terminai, kad jie būtų apibrėžti pačiame įstatyme kaip į(si)pareigojimas. Prezidentūra, deja, neatkreipė dėmesio, kad tiems siūlymams svarstymo metu buvo pritarusi Seimo dauguma.

Viltingai nuteikė ir Prezidento trumpas priminimas stiprinti nacionalinę tapatybę. Tai ypač svarbu dabar, kaip vis labiau keliamos globalizacijos bangos, kai nauji iššūkiai laukia lietuvių kalbos, kai bandoma iš lietuvių jaunosios kartos sąmonės stumti į pakraščius kertines lietuvių kultūros kanono figūras - Justiną Marcinkevičių, Salomėją Nėrį ir kitus kūrėjus. Prezidentas aiškiai pasakė, kad šalies nacionalinis saugumas priklauso ir nuo gyventojų „patvarios tapatybės", nuo visuomenės vertybinių nuostatų - pilietiškumo, patriotizmo, solidarumo. Nebijokime pripažinti, kad šioms nuostatoms gyvybės suteikė Rusijos agresija prieš Ukrainą, kad didelė visuomenės dalis turi kitas ir kitokias vertybes. Ir čia labai laiku ir vietoje nuskambėjo Prezidento mintis apie nuvertintus humanitarinius mokslus, kurie parodo, kas esame ir kur turime eiti: „Tai gali pasiūlyti humanitariniai mokslai bei turtingos kasdienės kultūrinės raiškos formos."

Viešojoje erdvėje sklando mintis, kad Prezidentas mažokai kalbėjo apie užsienio politiką. Tačiau kažkodėl užmirštama, kad pačioje pranešimo pradžioje, po kreipimosi į brangius Lietuvos žmones ir į gerbiamus Seimo narius, buvo pasakyta: „susitinkame neseniai paminėję 20-ąsias narystės Europos Sąjungoje ir NATO sukaktis."Kitaip sakant, Prezidentas mums netiesiogiai sako, kad užsienio politika nėra pagrindinė valstybės problema, problema yra vidaus politika, kuriai ir buvo skirtas pagrindinis dėmesys. Tiesa, kalbėta apie santykius su NATO, apie paramą Ukrainai, apie valstybės gynybos stiprinimą, bet norėjosi išgirsti Prezidento požiūrį į santykius su Kinija, Sakartvelu, kaimyninėmis valstybėmis. Ar negalėjo Prezidentas pasiųsti aiškios žinutės dėl Ukrainos narystės NATO klausimo, kuris bus sprendžiamas liepos mėnesį NATO lyderių susitikime Vašingtone?

Kas nemaloniai nustebino, net šokiravo? Visų pirma faktas, kad Prezidentui mintijant Valstybėje kylančias problemas (viena, nedaloma Lietuva, mokesčių sistemos reforma, valstybės nusisukimas nuo žmonių, nusivylimas ir nepasitikėjimas valstybės institucijomis, pajamų nelygybė, demografinė situacija, būsto prieinamumo problema, atskirties mažinimas švietime, regioninė atskirtis, teisingumas visose srityse ir kt.), Prezidento žodžius palydėdavo valdančiųjų daugumos ministrų, išsirikiavusių pirmoje eilėje, šypsenos šypsenėlės, tyli, bet daug pasakanti veido išraiškos kalba ir reikšminiai susižvalgymai. Tokios mimikos rodo politikos lauko būvį, liudija, kad Prezidento kvietimas visiems kartu spręsti problemas, matyti vieną nedalomą Lietuvą, dainuoti „Lietuvą kaip džiaugsmą", deja, yra tik siekiamybė, nekoreliuojanti su konkrečia dabarties politine situacija ir politikos kraštovaizdžiu.

Kita vertus, Prezidento pranešimas buvo skirtas ateičiai, todėl jis kalbėjo apie būsimus Seimo rinkimus ir situaciją, kai visos svarbiausios šalies institucijos bus atnaujinusios savo įgaliojimus. Valstybės vadovas kalbėjo ne apie Seimo rinkimų rezultatus, bet apie būsimą valstybės raidos kryptį. Akcentuočiau Prezidento kalbos pabaigoje pasakytus žodžius apie „nepadėtus taškus". Akivaizdu, kad tai buvo ir Prezidento užuomina Lietuvos žmonėms rimtai ir atsakingai dalyvauti rudenį vyksiančiuose Seimo rinkimuose, kur rinkėjai pasakys, kokios bus nubrėžtos būsimųjų ketverių metų valstybės ir visuomenės raidos, Lietuvos politikos trajektorijos. Ar jos derės su Prezidento matoma valstybės vizija, ar bus supratimo, noro bei politinės valios spręsti problemas, kurias mums visiems konceptualiai priminė „Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos metinis pranešimas"? Tikiuosi, kad derės, jeigu jau dabar suprantame, kodėl „visų mūsų laukia daugybė svarbių svarbių darbų.“