3 nuotr.Apleistas, visų paliktas sename pridvisusiame angare. Kartais ateina manęs apžiūrėti jaunimas. O tie, su kuriais tiek riaumota, tiek šaudyta purvinuose poligonuose, jau, matyt, seniai užmiršti. Mano taikikliai jau nusimušę, saugyklose nelikę nei vieno šovinio, bakuose dar dyzelis iki sankcijų, tik vamzdis dar ilgesingai žiūri į taikinio pusę. Jaučiuosi, tarsi būčiau pensijoje.
Tačiau vieną dieną atsidarė angaro durys ir įėjo du – ministras ir generolas. Abu skuduru patrynė apdulkėjusius šarvus, pažiūrėjo į vamzdį, patikrino pedalų ir sėdynių patogumą.
- Tai ką, imam?
- O ką su juo veiksim, ką pulsim? Jis yra pritaikytas puolimui.
- Tai koks tau skirtumas? Čia yra karo vienetas, taip sakant, atgrasymui. Pastatysim prie bokšto, tegul visi mato, kad turim.
- Kažin, ar jis šaudo?
- O kam? Tegul stovi ir dronus baido.
- O gal geriau dronų perkam?
- Kietų neįpirksim, o tuos paprastus moksleiviai per fizikos praktikas tuoj savadarbiais prietaisais nutupdo.
- O ką pasakys Buhalterė?
- Ji mažiausiai apie karo meną supranta, dabar jai švietimas svarbiau – rezultatais nuo Afrikos atsiliekam. Ot, ką pasakys Svarbiausiasis, tai tikrai svarbiausia... cha, cha, koks kietas kalambūras gavosi...
- O visuomenė?
- Padarysim atvirų durų dieną, pastatysim tanką ir pasatą šalia, tegul savo akimis pamato, kokią jėgą turim.
- OK, ruošk pasiūlymą pirkimui.
- Blem, kad tik mūsų pačių nenuimtų... negeros kalbos sklando...
Sužybsėjo net mano senos lempos. O gal?..
