1 nuotr.Kiekvieną Kalėdų naktį einu į tvartelį paklausyti, ką kalba gyvuliai. Ko tik esu neprisiklausęs. Ir apie save, ir apie Maniškę, ir apie kaimynus, ir apie valdžią. Nuo jų niekas labai nesisaugoja, todėl jie mato ir girdi labai daug.
Pasaulyje yra labai daug gyvulėlių, kurie nuspėja ateitį: barsukas nuspėja žiemos pabaigą, aštuonkojis - futbolo pergales, Naglas Šuleris šiaip viską spėja. Mano geriausias spėjikas yra gaidys Gabrielius. Pasiklausai jo Kalėdų naktį - viskas kaip ant delno. Ankščiau spėliodavo Gabrieliaus senelis, bet jau jis pasenęs, nei vištų jam, nei spėjimų. Kaip „Teleloto" - iš 25 spėjimų vienas teisingas. O Gabrielius tai joooo. Pernai nuspėjo, kad Viktorija pastos (matyt žaltys matė patį procesą už tvartelio), nuspėjo, kad elektros kaina didės (čia ir durniui buvo aišku), kad nekilnojamas turtas toliau taps dar labiau nekilnojamas ir, galiausiai, bus nepakeliama našta, kėlė paniką, kad mūsų tvartelį žada kalakutai okupuoti.
Tai ir šiąnakt šiltai apsirengęs, gerai įsitaisęs tvartelyje žiūrėjau Gabrieliui į akis ir kantriai laukiau. O Gabrielius keistai tylėjo.
Pirmoji prašneko kiaulaitė Monika:
- Blemba, kaip pakilo kainos: kombikormas vos ne dvigubai, dyzelis - netoli 2 eurų, o mėsa net pigt žada. Reikės skelbti bado streiką, sukūsiu, tegul pabūna mėsos neėdę... verkiu aš, verkia mano draugelis ūkininkas Petras... žiauru. O jei norite ką gražaus Kalėdų proga, tai žinokit - visi vyrai, kurie mane kritikuoja - kuiliai,.. tik pusė iš jų - dar ir ožiai...
Iš kampo atsiliepė avelė Rida Inga:
- O mūsų, avinų, tik daugėja. Kiekvienais metais banda gausėja, bet mažėja galvų Aukštajame Tvartelyje. Populiariausios mūsų veislės - Lietuvos juodgalviai ir Seimo žilagalviai. Spėju, kad kiti metai bus labai sotūs, nors ir teks vietą prie ėdžių užleisti. O mekenau, kad saugokitės, sunkūs laikai ateina. Niekas neklausė. Dabar gailėkitės.
Žiūrėjau Gabrieliui į akis, o jis tylėjo. Keista, šiaip mėgdavo niekus paistyti, o dabar tylėjo kaip kiaušinį pardavęs. Jautė, kad kažkas žada nuo laktos žemyn pastumti. O gal ir visai apačion? Žiūrėjom vienas kitam į akis ilgai ir abiem darėsi nejauku. Staiga Gabrielius prabilo visai svetimu balsu:
- Gal turi ko nors įpilti?
Pakraupau, bet persilaužiau:
- Tau viskio ar degtinėlės?
- Jokio skirtumo. Šachta dega. Padauginau prie kūčių stalo, išėjau ant vėjo ir neatsimenu, kaip čia atsidūriau.
Tiesiai už gaidžio nugaros, iš šieno kaugės, pasirodė susivėlusio kaimyno Lietučio fizionomija. Tai va,.. pasirodo, svarbiausias yra tautos balsas. Atsidusau. Įpyliau. Užsveikinau. Gera turėti draugų ant švenčių.
O gaidys šįmet tylėjo...
