1 nuotr.Viskas prasidėjo nuo rūšiavimo pagrindų, kai uošvė pasakė, jog kiaušinių lukštai yra kaloringas, daug kalcio turintis maistas, kurio negalima išmesti. Bjauriausia, kad jų galiojimo laikas buvo nenusakomas, o žemėje jie išsilaiko kur kas ilgiau, negu skrandyje.
Iki tol žinojau keturias spalvas atliekoms: geltoną, žalią, mėlyną ir oranžinę (maistui). Juoda (pragaro spalva) buvo bile kam. Rūšiavau atsakingai: į maisto atliekas išmečiau karvės odos tėvo diržą ir odinius pakinktus, į plastmasės - šerno iltis ir kanopas. Nežinau, ar pataikiau. Dilema iškilo, kur mesti plaktuką su mediniu kotu. Pradėjau aiškintis su šiukšlių išvežėjais.
Žmogus-operatorius paaiškino, kad galiu mesti bet kur, nes paskui jie vis tiek verčia į vieną krūvą, nes dar kartą rūšiuoti nėra lėšų. Pasidomėjus giliau buvau atvestas pas šiukšlių ekspertą, kuris išaiškino, kad plaktuką reikia išardyti, galvutę - į metalą, o kotelį, nuvežus į biokuro katilinę, reikia sudeginti. Pačiam deginti šiukštu. Lygiai taip reikia išardyti senobines medines akėčias su metaliniais virbais.
Beardydamas senus daiktus sugaišau dvi savaites, galų gale, nebeištvėręs, viską sumečiau į bile kokį kaimyno konteinerį - tegul tas aiškinasi. Pradėjau domėtis šiukšlių rūšimis internete ir atradau daug naujo.
Reikia tapti popieriaus ekspertu, kad atskirtum, kuris popierius - popierinis, kuris plastmasinis, kuris celiuliozinis. Mažiausiai mokslo reikalauja tualetinis popierius, nes jis aiškus, kaip du pirštai, o jį panaudoti pakartotinai yra neetiška ir neestetiška.
Sviesto pakuotę pirmiausiai reikia nulaižyti, skystą dalį išspjauti į maisto maišelį, kitą, išsiaiškinus molekulinę sandarą, išmesti į atitinkamą konteinerį.
Pasirodė, kad aliejus yra ne maistas, o pavojinga atlieka ir jį reikia rinkti į talpas ir priduoti kaip padangas aikštelėje.
Ir kuo mus tik nešeria. Slapčia iššluosčiau keptuvę marškiniais ir gražiai sulankstęs išmečiau į rūbų konteinerį. Kažin, nesuvalgytą „šlapianką" mesti į maistą ar plastmasę? O kaip atskirti tikrą mėsą nuo sintetinės?
Aš jau nekalbu apie agresyvius skysčius, kuriuos lengviau pačiam palengva suvartoti, skiedžiant maistiniu spiritu, negu priduoti į atliekas.
Su plastiko rūšiavimu nieko nesigavo, nes reikia baigti technologijų institutą, kad išsiaiškintum plastiko kilmę, rūšis, jo panaudojimo ir rūšiavimo galimybes. Taip pat prieš išmetant turi pats laboratoriškai nustatyti priemaišų ir užterštumo kitomis medžiagomis lygį.
Pasidomėjęs supratau, kad Lietuva vos ne pirmauja tarp broliškų šalių, nes joje atliekų rūšiavimas vyksta net penkiais etapais:
1. Rūšiavimas namie;
2. Rūšiavimas prie konteinerių (juodieji archeologai);
3. Rūšiavimas pirminis;
4. Rūšiavimas prieš perdirbimą antrinis;
5. Rūšiavimas prieš išmetant. Išmetimas po rūšiavimo.
Guliu toks „rūšinis" sodelyje, saulutėje prie konteinerio, ir pavydžiu afrikiečiams arba kokiems azijatams, kurių šalyse beveik niekas beveik nieko nerūšiuoja. Jų planeta visiškai priešinga mūsiškei - pati save išsivalanti.
