Vitalijus DIGREVIČIUS: Tautiečių išsidirbinėjimai, pakėlus vidutinę algą

Pigiai išnuomavau pirtelę su džiakuzi, pasikvietėm geriausią Ramanauskienės draugę Žalandauskienę ir Petrauską iš Statybininkų gatvės.

Vakarėlis prasidėjo puikiai. Visi sužinojom vienas kito vardus, pašokom, išsiklausinėjom apie pomėgius ir viskas. Stojo nejauki tyla.

Petrauskas staiga pasiūlė:

- Tai gal nusirengiam. Taip įprasta tokiuose vakarėliuose.

Pats staiga nusimetė marškinėlius. Per visą krūtinę buvo ištatuiruotas kryžius su apsivijusia gyvate.

- Sėdėjai? Ar čia kokios partijos?

- Ne, žmona gimtadieniui padovanojo.

Žalandauskienę apėmė isterinis drebulys:

- Aš taip negaliu. Aš šviesoj net prie Žalandausko nuoga nesirodau.

Užgesinus šviesą niekas nepasikeitė. Sėdėjom tamsoje ir tyloje. Staiga man šovė išganinga mintis:

- Gal sulošiam kortomis iš nusirenginėjimo? Perverčiamą durnių?

Idėja visiems patiko. Nesinorėjo parodyti, kad damos yra kvailos, todėl nusirenginėjom praktiškai tik mes su Petrausku.

Vėliau, pagavus azartui, jau ėmėme lošti nebe iš nusirenginėjimo, bet iš pinigų, kuriuos kišome viens kitam už gumelių. Išlošiau. Reikiamo efekto kortos nesukėlė.

Ramanauskienė pasiūlė:

- Gal dėl drąsos po šlakelį šampusiko?

Po antro šampaniuko butelio atsidarėme brendžiuką. Žalandauskienė, neišlaikiusi pusiausvyros, nėrė tiesiai į džiakuzi, Ramanauskienė puolė iš paskos gelbėti, vėliau abi užsidariusios pirty pasidėjo rūbelius džiovinti.

Garinės durys buvo stiklinės ir Petrauskas ėmė man supratingai mirkčioti, bet durys buvo prirakintos.

Petrauskas padidino temperatūrą iki maksimumo. Moterys paraudo kaip putino uogos, kurį laiką stoiškai laikėsi, bet, galų gale, išsiveržė iš garinės kaip du patrankos sviediniai.

Petrauskas to ir telaukė - čiupo Ramanauskienę už strėnų ir tuojau pat gavo stiprų smūgį į nosį.

Žalandauskienė, klykdama: „Ką darai, kale?", kibo geriausiai draugei Ramanauskienei į plaukus. Konflikto apogėjuje išsitraukiau peilį ir sukriokiau:

- Baigiam išsidirbinėt, ramybės visiems. Gal užmiršot, ko čia susirinkom?

Stojo tyla, tik Petrauskas tyliai šnirpštė sulaužytą nosį. Suskambo telefonas. Žalandauskas teiravosi, ar dar nesibaigė spektaklis. Žalandauskienė verkdama pasigedo auskaro, kurį radome įstrigusį į Petrausko tarpdantį, man dingo kažkiek pinigų ir Maximos kortelė.

Žalandauskienę ir Petrauską išvežiau skirtingais taksi: Woltu ir Boltu.

Žalandauskienei pasitaikė vairuotojas babajus (reikės paskambinti Žalandauskui, ar grįžo žmona po spektaklio?), Petrauskas paprašė vežti tiesiai į klinikų priimamąjį.

Tvarkydamas patalpas radau Žalandauskienės liemenuką, numestą tarp Petrausko kojinių.

Su Ramanauskiene sutarėm, kad daugiau jokių pašalinių... net geriausių draugų.