1 nuotr.Pavydžiu amerikiečiams, kurie su Trumpo atėjimu ir NATO narių nuolankiu pritarimu tikisi vos ne dvigubai pasididinti savo teritorijas: pradedant tų pačių NATO narių vikingų iš Skandinavijos valdomis ir baigiant jų protėvių iš Didžiosios Britanijos valdomų žemių sąskaita.
Ne veltui jo pasirodymas politinėje Orbitoje lyginamas su nenuspėjamu asteroidu: arba pralėks pro šalį, arba sutraiškys vieną kitą šalį. Realiausias pastarasis variantas. Ir tuo pačiu blogiausias, nes daugelis šalių stengiasi nuo Amerikos neatsilikti ir aklai seka jos pavyzdžiu.
Mane, kaip lietuvį, labiau domina Lietuvos likimas. Gal tiksliau: išlikimas. Prasiplėst galime pabandyti nebent tik į Latvijos pusę. Ir tai tik su sąlyga, kad iš kitos pusės plėsis Estija. Antraip įsiveltume į karus, ilgesnius nei Ukrainoje, kuri net ir labai norėdama mums vargu ar bepadėtų, nes mes ką galėjom - jau prieš karą pas save patys išvogėme.
Tad belieka dairytis į kitus kaimynus: Baltarusija su Rusija mums nebe draugės, nors būtent mūsų dėka jos susidraugavo, kai Lietuvos saugumiečiams ten spalvotų revoliucijų surengti nepavyko. (Pralaimėjimo priežastis irgi labai lietuviška: pusę tam skirtų lėšų išvogėme, o Baltarusijos opozicijos vadą Lukašenkai pridavėme.) Taigi vienintelė išeitis - lieka Lenkija...
Tik įtariu, kad teks išeiti be Vilniaus krašto. Nes kol jūs, kaip paklaikę, klausinėjote vienas kito: „Kieno Krymas?" , aš, dažnai keliaudamas su automobiliu pro Lenkiją, vis pasiteiraudavau užkandinių oficiančių ir viešbučių šeimininkų: „Kieno Vilnius?" Net ir nemokėdamas lenkų kalbos, suprasdavau, kad „Wilno nebe naše..."
P.S. Bijau, kad ir mums kaip Trampui nereikėtų pradėti kokios salos dairytis vandenynuose, nes Madagaskaras, kai ten buvau, jau seniai turistų iš įvairių šalių yra užimtas. Nors lietuviams gal ir tiktų? Juk mums tas pats kur ir kam indus plauti bei užpakalius valyti. (Arba laižyti.)
