Vitas TOMKUS: APIE SĄJŪDŽIO IŠTAKAS IR NUOTEKAS (Pratarmė Arvydo Juozaičio straipsniui)

Tai data, kurios labai nemėgsta mūsų valdančioji klasė, nes daugumos iš jų ten nebuvo, o iškiliausios šiuo metu personos tuo metu tarnavo Burokevičiui arba vis dar siejo savo karjerą su Komunistų partija. (Kalbu ne tik apie nuolatinius mūsų prezidentūros gyventojus bei augintinius.) Vienintelį kartą, kai Nausėda pakvietė Sąjūdžio pirmeivius metines paminėti, buvo, berods, prieš 3 ar 5 metus, pasiūlęs visiems prezidentūroje papusryčiauti. (Jei neklystų 7 ar 8 val. ryto, kai visi normalūs dar miega.)

Todėl nieko gero iš tos datos ir dabartinės valdžios nesitikėdama, „Respublika" kviečia viešai pasidalinti atsiminimais tų dienų amžininkus, nepelnytai užmirštus ir nustumtus nuo lovio, kad Istorijoje išliktų bent šiokių tokių „įrodymų", jog Sąjūdį sukūrė ne tik vienas Vytautas Landsbergis (Jis gi - „Lietuvos Valdovas", „Patriarchas", „Savanoris" ir „Ąžuoliuko" berniukų choro direktoriaus pedofilo Bartoševičiaus partijos vadovas), bet buvo ir išliko dar vienas kitas vienaip ar kitaip prie tos „šventos karvės", o tuo pačiu ir „Ožio kulto" gimimo, prisidėjęs...

P.S. Tad žiūrim - ką turim ir rašom viską taip, kaip iš tikrųjų tada buvo...

* * *

Arvydo JUOZAIČIO prisiminimų fragmentas iš 1988 metų Sąjūdžio pradžios.

Su Marto Tarmako vizitu Vilniuje liepos 1-2 dienomis tapo aišku: štai kokia vasaros pradžia, štai kaip galima gauti estišką medaus statinę, ir štai jums, lietuviai, deguto šaukštas, kurį įdrebia į statinę ne kas kitas, o R. Ozolas. Su ta Nikolajaus Mitkino apologetika. Ne veltui jį nušvilpė Profsąjungų rūmuose! Pašnekėk tu man tokias kvailystes - apie „lenininį socializmą Sąjungoje", kurį kursime drauge su „draugu Mitkinu".

Nors - ką sakyti? Vis vien džiaugsmas sprogdino krūtines, veikla ėmė lietis per kraštus, nepatirdama jokių rimtų trukdžių ir persekiojimų. KGB sekė, bet nepjaustė padangų, nedaužė langų.

Ir vis dėlto pasiskirstymas pagal amžių tarp LPS IG narių buvo labai reikšmingas veiksnys. Buvo akivaizdu, kad gyvenimo ciklai ir pasaulėvaizdžiai nesutampa. Visas mūsų 35-as, patekęs Likimui į rankas, vilnijo kaip nauja istorinė Lietuvos viltis, bet skirtingu greičiu. Mūsų bendrumas buvo didelis, rėmėsi Lietuvos valstybės atgimimo viltimi, patriotizmu, bet veikla - ak, veikla nežadėjo vieningos... veikos. Mūsų galimybių vidiniai prieštaravimai buvo užprogramuoti. Ir pirmiausiai dėl to amžiaus skirtumo: vyriausiajam Juozui Bulavui, gyvenusiam penkiose epochose, buvo jau beveik 80 metų, tuo tarpu Alvydui Medalinskui, prisimenančiam tik Brežnevo epochą ir iš jos patekusiam į dabartį, nebuvo nė 25 metų. Jaunas kraujas virė, pagyvenęs ir senas reikalavo ramybės.

Be amžiaus skirtybių buvo, savaime aišku, ir socialinės, politinės veiklos skirtybės. To paties akademiko ir pagarbos nusipelniusio Juozo Bulavo patirtis buvo milžiniškas bagažas; jau vien pagalvojus, kad jis 1956-1958 metais, paties Antano Sniečkaus įtaisytas į Vilniaus universiteto rektoriaus kėdę, lietuvino universitetą ir už tai buvo atlygintas - pašalintas iš visur, net iš kompartijos. Arba to paties R. Ozolo patirtis? Jis virė įvairiausiose okupacinės valdžios struktūrose, pažino jas geriau negu bet kuris kitas LPS IG narys. Žinoma, mes visi nebuvome šventi, visi lindėjome okupacinėje tikrovėje, ją vienaip ar kitaip aptarnavome, bet mes nespėjome prisitaikyti. Mūsų - amžius, amžius! Jaunimas subrendęs, pasiekęs Kristaus metus, buvo sprogstama jėga. Mes nespėjome ir nenorėjome (išvengėme net kompartijos bilieto) murkdytis su valdžia. Ir mūsų veikimo laisvė, laisvės troškulys pranoko vyresniosios inteligentijos supratimus apie laisvę - apie viską - visa galva.

Pirmąją 1988 metų vasarą mes šitai ir parodėme - sprogdinome sovietinės Lietuvos tikrovę. Ir net tarybinės Lietuvos tikrovę, kurią kūrė vyresnioji inteligentija. O tai inteligentijai reikėjo programų, palaipsnio veikimo ir aptarinėjimų bei pasimatymų su valdžia.

***

Taip, bet juk suprantama, kad visi veikėme neapsitrynę tarpusavyje - apsitrindavome veikdami.

Sąjūdžio jaunimo sparnui - A. Medalinskas, G. Songaila, A. Skučas, Z. Vaišvila, A. Juozaitis, V. Tomkus ir A. Kaušpėdas - apsitrinti tarpusavyje sekėsi lengviausiai, sutardavome žaibiškai, akimirksniu suprasdami vienas kitą. Nesutarimų galėdavo kilti tik vertinant laiko sąnaudas, darbų galimybes. Bet jokiu būdu ne principinį klausimą: kodėl, kam to reikia? Kodėl reikia mitingo? Akcijos - kodėl? Kodėl reikia eiti, važiuoti, susitikti? Ogi todėl! Todėl, kad reikia, todėl! Ir jokių klausimų.

Ši ideali brandžios jaunystės būsena (Kristaus amžius) mus stumte stūmė veikti, veikti, veikti. Žinoma, karščiavomės, žinoma, klydome, bet judėjimas viską taisė, lygino kelius. Labiausiai nesutikdavome su vyresniąja inteligentija, kai matydavome abejones, o dar labiau - prastai slapstomą baimę.

Pavyzdžiui, iš Talino atsivežiau ir pirmą kartą į LPS Iniciatyvinės grupės posėdį (jis vyko Kinematografininkų sąjungoje, „pas Žebriūną", romantiškoje pilaitėje prie Žaliojo tilto) įnešiau mūsų Trispalvę. Kilo man netikėtas nerimas. O juk tai buvo viso labo nedidelė, Dalios Tarmak pasiūta ir padovanota vėliavėlė ant nudrožtos alksnio šakelės. Žinoma, tai buvo mūsų vėliavų jūros pradžia, pirmoji kregždė Sąjūdyje, bet pradžia ir yra pradžia. Kai ją pamatė Vitas Tomkus (pasitikęs mane Žvėryno žiede), jis viską suprato akimirksniu. O tuo tarpu vyresnieji? Kad ir R. Ozolas (kuriam nebuvo nė 50-ies!) sukosėjo į kumštį ir sunerimo. Keliolika galvų ėmė kratytis. Pasigirdo: „Per anksti!" Tą šokusį iš krūtinių nerimą geriausiai apibendrino Vaclovas Daunoras, kuris susijaudinęs, kone bėgte išbėgo prieš mus, susėdusius salytėje, ir savo sodriu bosu ištarė: „Už šią vėliavą mes kentėjome! Persekiojo! Sibire... Aš nukentėjau... Tai ką jūs čia dabar?! Tai juk panašu..." Regis, jis neištarė žodžio provokacija, bet ir neištartas žodis pakibo ore.

Štai tiesos akimirka, kai apnuogina ne tik amžių, bet ir patirčių skirtumas, pasiruošimo dalyvauti Sąjūdyje skirtumas. Jaunieji - veikimo žaizdre, o vyresnieji? Toli gražu ne.

Mudu su K. Prunskiene birželio 19 dienos rytą naktiniu autobusu grįžome iš Talino, buvome kupini gyviausių revoliucijos Estijoje įspūdžių. Tarsi išsimaudę estiškų trispalvių jūroje, pamatę didžiausią tautos sueigą, išgirdę drąsiausių kalbų. Todėl mudviem pokyčiai Lietuvoje buvo nebe už kalnų, jau matėme saulės nutviekstą proskyną. O dauguma? Vyresnioji inteligentija proskynos nematė, matė tą patį mišką. Tiesa, praretėjusį, bet pakankamai tankų mišką.

Tą valandą apginti trispalvę ir veikimo, panaudojant mitingus būtinybę galėjau tik vienu būdu - ėmęs pasakoti apie Estijos stebuklus. Tą iš širdies ir padariau. R. Ozolo užrašuose paliudyta:

1988 m. birželio 20 d., pirmadienis, 7.22. val.

/.../

Vos užkandę susirinkom į posėdį. Pirmininkavo Žebriūnas. Pasirodo, jis pretenduoja į radikalus, nori mirti su muzika (kai dauguma nori gyventi). Aptarėm veiklos principų galutinį variantą projektui, sutarėm dėl kito susirinkimo...

/.../

Atėjo dar neatsitokėjęs nuo Estijos įspūdžių Juozaitis. Su vėliavėlėm (Lietuvos ir Estijos). Pasakė apie savo stadione sakytą kalbą, nupiešė visą vaizdą, parodė laikraščius. Užsivedęs kaip koks jaunas stalinietis. Gražu žiūrėti kaip žmonės greit pralenkia net mane, tokį, rodos, nepakantų kitiems tipą! (R.Ozolas. Žvaigždės blėsta auštant, 2007., 259 psl.)

Tos dienos posėdis Kinematografininkų sąjungoje baigėsi dramatiškai. Jaunimo sparnas, negavęs vyresniųjų pritarimo, pareiškė darysiąs piketą, net mitingą. Kam, kodėl? Trakams ginti! Jaunimas jau pasišovę, ir dalyvaus fizikos, puslaidininkių fizikos institutų jaunimas. Visus telefonu ir kitais būdais jau sukvietę A. Medalinskas ir Z. Vaišvila. Tuo tarpu G. Songaila susitaręs su Trakų paminklosaugos aistruoliu Romualdu Lanku. Jis ten jau išvykęs. Ir, taip, mes numatę Trakų senpilės gynimo mitingą ne kur kitur, o Vilniuje, prie AT Prezidiumo. A. Skučas jau paruošęs kelias vėliavas, jas naktį pasiuvusi jo žmona. Mitingas numatytas vidurdienį. Taip, daugiausiai dalyvautų prie Neries stovinčių mokslo institutų jaunimas.

Negavome daugumos LPS IG narių pritarimo. Taip, negavome šiai akcijai. Vadinasi, negalėsime kalbėti „Sąjūdžio vardu"? Nieko baisaus, išsisuksime.

Ir nuėjome per Žaliąjį tiltą, „Stalino piramidės" link, kur A. Skučo darbo kambaryje buvo sunešti transparantai. Laukė ten ir dvi žalios vėliavos su Gedimino stulpais ir užrašu SĄJŪDIS. Aš iš anksto pareiškiau, kad kalbėsiu apie Estijos naujienas.

(Bus daugiau)