Vitas TOMKUS: APIE SĄJŪDŽIO IŠTAKAS IR NUOTEKAS (Pratarmė Arvydo Juozaičio straipsniui)

Tai data, kurios labai nemėgsta mūsų valdančioji klasė, nes daugumos iš jų ten nebuvo, o iškiliausios šiuo metu personos tuo metu tarnavo Burokevičiui arba vis dar siejo savo karjerą su Komunistų partija. (Kalbu ne tik apie nuolatinius mūsų prezidentūros gyventojus bei augintinius.) Vienintelį kartą, kai Nausėda pakvietė Sąjūdžio pirmeivius metines paminėti, buvo, berods, prieš 3 ar 5 metus, pasiūlęs visiems prezidentūroje papusryčiauti. (Jei neklystų 7 ar 8 val. ryto, kai visi normalūs dar miega.)

Todėl nieko gero iš tos datos ir dabartinės valdžios nesitikėdama, „Respublika" kviečia viešai pasidalinti atsiminimais tų dienų amžininkus, nepelnytai užmirštus ir nustumtus nuo lovio, kad Istorijoje išliktų bent šiokių tokių „įrodymų", jog Sąjūdį sukūrė ne tik vienas Vytautas Landsbergis (Jis gi - „Lietuvos Valdovas", „Patriarchas", „Savanoris" ir „Ąžuoliuko" berniukų choro direktoriaus pedofilo Bartoševičiaus partijos vadovas), bet buvo ir išliko dar vienas kitas vienaip ar kitaip prie tos „šventos karvės", o tuo pačiu ir „Ožio kulto" gimimo, prisidėjęs...

P.S. Tad žiūrim - ką turim ir rašom viską taip, kaip iš tikrųjų tada buvo...

* * *

Arvydo JUOZAIČIO prisiminimų fragmentas iš 1988 metų Sąjūdžio pradžios.

Su Marto Tarmako vizitu Vilniuje liepos 1-2 dienomis tapo aišku: štai kokia vasaros pradžia, štai kaip galima gauti estišką medaus statinę, ir štai jums, lietuviai, deguto šaukštas, kurį įdrebia į statinę ne kas kitas, o R. Ozolas. Su ta Nikolajaus Mitkino apologetika. Ne veltui jį nušvilpė Profsąjungų rūmuose! Pašnekėk tu man tokias kvailystes - apie „lenininį socializmą Sąjungoje", kurį kursime drauge su „draugu Mitkinu".

Nors - ką sakyti? Vis vien džiaugsmas sprogdino krūtines, veikla ėmė lietis per kraštus, nepatirdama jokių rimtų trukdžių ir persekiojimų. KGB sekė, bet nepjaustė padangų, nedaužė langų.

Ir vis dėlto pasiskirstymas pagal amžių tarp LPS IG narių buvo labai reikšmingas veiksnys. Buvo akivaizdu, kad gyvenimo ciklai ir pasaulėvaizdžiai nesutampa. Visas mūsų 35-as, patekęs Likimui į rankas, vilnijo kaip nauja istorinė Lietuvos viltis, bet skirtingu greičiu. Mūsų bendrumas buvo didelis, rėmėsi Lietuvos valstybės atgimimo viltimi, patriotizmu, bet veikla - ak, veikla nežadėjo vieningos... veikos. Mūsų galimybių vidiniai prieštaravimai buvo užprogramuoti. Ir pirmiausiai dėl to amžiaus skirtumo: vyriausiajam Juozui Bulavui, gyvenusiam penkiose epochose, buvo jau beveik 80 metų, tuo tarpu Alvydui Medalinskui, prisimenančiam tik Brežnevo epochą ir iš jos patekusiam į dabartį, nebuvo nė 25 metų. Jaunas kraujas virė, pagyvenęs ir senas reikalavo ramybės.

Be amžiaus skirtybių buvo, savaime aišku, ir socialinės, politinės veiklos skirtybės. To paties akademiko ir pagarbos nusipelniusio Juozo Bulavo patirtis buvo milžiniškas bagažas; jau vien pagalvojus, kad jis 1956-1958 metais, paties Antano Sniečkaus įtaisytas į Vilniaus universiteto rektoriaus kėdę, lietuvino universitetą ir už tai buvo atlygintas - pašalintas iš visur, net iš kompartijos. Arba to paties R. Ozolo patirtis? Jis virė įvairiausiose okupacinės valdžios struktūrose, pažino jas geriau negu bet kuris kitas LPS IG narys. Žinoma, mes visi nebuvome šventi, visi lindėjome okupacinėje tikrovėje, ją vienaip ar kitaip aptarnavome, bet mes nespėjome prisitaikyti. Mūsų - amžius, amžius! Jaunimas subrendęs, pasiekęs Kristaus metus, buvo sprogstama jėga. Mes nespėjome ir nenorėjome (išvengėme net kompartijos bilieto) murkdytis su valdžia. Ir mūsų veikimo laisvė, laisvės troškulys pranoko vyresniosios inteligentijos supratimus apie laisvę - apie viską - visa galva.

Pirmąją 1988 metų vasarą mes šitai ir parodėme - sprogdinome sovietinės Lietuvos tikrovę. Ir net tarybinės Lietuvos tikrovę, kurią kūrė vyresnioji inteligentija. O tai inteligentijai reikėjo programų, palaipsnio veikimo ir aptarinėjimų bei pasimatymų su valdžia.

***

Taip, bet juk suprantama, kad visi veikėme neapsitrynę tarpusavyje - apsitrindavome veikdami.

Sąjūdžio jaunimo sparnui - A. Medalinskas, G. Songaila, A. Skučas, Z. Vaišvila, A. Juozaitis, V. Tomkus ir A. Kaušpėdas - apsitrinti tarpusavyje sekėsi lengviausiai, sutardavome žaibiškai, akimirksniu suprasdami vienas kitą. Nesutarimų galėdavo kilti tik vertinant laiko sąnaudas, darbų galimybes. Bet jokiu būdu ne principinį klausimą: kodėl, kam to reikia? Kodėl reikia mitingo? Akcijos - kodėl? Kodėl reikia eiti, važiuoti, susitikti? Ogi todėl! Todėl, kad reikia, todėl! Ir jokių klausimų.

Ši ideali brandžios jaunystės būsena (Kristaus amžius) mus stumte stūmė veikti, veikti, veikti. Žinoma, karščiavomės, žinoma, klydome, bet judėjimas viską taisė, lygino kelius. Labiausiai nesutikdavome su vyresniąja inteligentija, kai matydavome abejones, o dar labiau - prastai slapstomą baimę.

Pavyzdžiui, iš Talino atsivežiau ir pirmą kartą į LPS Iniciatyvinės grupės posėdį (jis vyko Kinematografininkų sąjungoje, „pas Žebriūną", romantiškoje pilaitėje prie Žaliojo tilto) įnešiau mūsų Trispalvę. Kilo man netikėtas nerimas. O juk tai buvo viso labo nedidelė, Dalios Tarmak pasiūta ir padovanota vėliavėlė ant nudrožtos alksnio šakelės. Žinoma, tai buvo mūsų vėliavų jūros pradžia, pirmoji kregždė Sąjūdyje, bet pradžia ir yra pradžia. Kai ją pamatė Vitas Tomkus (pasitikęs mane Žvėryno žiede), jis viską suprato akimirksniu. O tuo tarpu vyresnieji? Kad ir R. Ozolas (kuriam nebuvo nė 50-ies!) sukosėjo į kumštį ir sunerimo. Keliolika galvų ėmė kratytis. Pasigirdo: „Per anksti!" Tą šokusį iš krūtinių nerimą geriausiai apibendrino Vaclovas Daunoras, kuris susijaudinęs, kone bėgte išbėgo prieš mus, susėdusius salytėje, ir savo sodriu bosu ištarė: „Už šią vėliavą mes kentėjome! Persekiojo! Sibire... Aš nukentėjau... Tai ką jūs čia dabar?! Tai juk panašu..." Regis, jis neištarė žodžio provokacija, bet ir neištartas žodis pakibo ore.

Štai tiesos akimirka, kai apnuogina ne tik amžių, bet ir patirčių skirtumas, pasiruošimo dalyvauti Sąjūdyje skirtumas. Jaunieji - veikimo žaizdre, o vyresnieji? Toli gražu ne.

Mudu su K. Prunskiene birželio 19 dienos rytą naktiniu autobusu grįžome iš Talino, buvome kupini gyviausių revoliucijos Estijoje įspūdžių. Tarsi išsimaudę estiškų trispalvių jūroje, pamatę didžiausią tautos sueigą, išgirdę drąsiausių kalbų. Todėl mudviem pokyčiai Lietuvoje buvo nebe už kalnų, jau matėme saulės nutviekstą proskyną. O dauguma? Vyresnioji inteligentija proskynos nematė, matė tą patį mišką. Tiesa, praretėjusį, bet pakankamai tankų mišką.

Tą valandą apginti trispalvę ir veikimo, panaudojant mitingus būtinybę galėjau tik vienu būdu - ėmęs pasakoti apie Estijos stebuklus. Tą iš širdies ir padariau. R. Ozolo užrašuose paliudyta:

1988 m. birželio 20 d., pirmadienis, 7.22. val.

/.../

Vos užkandę susirinkom į posėdį. Pirmininkavo Žebriūnas. Pasirodo, jis pretenduoja į radikalus, nori mirti su muzika (kai dauguma nori gyventi). Aptarėm veiklos principų galutinį variantą projektui, sutarėm dėl kito susirinkimo...

/.../

Atėjo dar neatsitokėjęs nuo Estijos įspūdžių Juozaitis. Su vėliavėlėm (Lietuvos ir Estijos). Pasakė apie savo stadione sakytą kalbą, nupiešė visą vaizdą, parodė laikraščius. Užsivedęs kaip koks jaunas stalinietis. Gražu žiūrėti kaip žmonės greit pralenkia net mane, tokį, rodos, nepakantų kitiems tipą! (R.Ozolas. Žvaigždės blėsta auštant, 2007., 259 psl.)

Tos dienos posėdis Kinematografininkų sąjungoje baigėsi dramatiškai. Jaunimo sparnas, negavęs vyresniųjų pritarimo, pareiškė darysiąs piketą, net mitingą. Kam, kodėl? Trakams ginti! Jaunimas jau pasišovę, ir dalyvaus fizikos, puslaidininkių fizikos institutų jaunimas. Visus telefonu ir kitais būdais jau sukvietę A. Medalinskas ir Z. Vaišvila. Tuo tarpu G. Songaila susitaręs su Trakų paminklosaugos aistruoliu Romualdu Lanku. Jis ten jau išvykęs. Ir, taip, mes numatę Trakų senpilės gynimo mitingą ne kur kitur, o Vilniuje, prie AT Prezidiumo. A. Skučas jau paruošęs kelias vėliavas, jas naktį pasiuvusi jo žmona. Mitingas numatytas vidurdienį. Taip, daugiausiai dalyvautų prie Neries stovinčių mokslo institutų jaunimas.

Negavome daugumos LPS IG narių pritarimo. Taip, negavome šiai akcijai. Vadinasi, negalėsime kalbėti „Sąjūdžio vardu"? Nieko baisaus, išsisuksime.

Ir nuėjome per Žaliąjį tiltą, „Stalino piramidės" link, kur A. Skučo darbo kambaryje buvo sunešti transparantai. Laukė ten ir dvi žalios vėliavos su Gedimino stulpais ir užrašu SĄJŪDIS. Aš iš anksto pareiškiau, kad kalbėsiu apie Estijos naujienas.

***

Mitingas-piketas įvyko birželio 21 dieną, antradienį, pietų pertraukos metu. Vieną valandą tarp 13 ir 14 val. (Tai buvo specialiai padaryta, kad nebūtų darbo metu.)

Mūsiškiai atsinešė nedidelį, ant krūtinės pakabinamą garsiakalbį, jis šiaip taip garsino balsą. Keli šimtai dalyvių, regis, ir be garsiakalbio būtų viską girdėję. Kalbėjo visas mūsų jaunimo sparnas, nebuvo tik A. Kaušpėdo. (Nekalbu apie V. Radžvilą - jis apskritai mažai kur būdavo.) Šią pirmą ir istorinę Sąjūdžio akciją, kuri LPS IG daugumos nuosprendžiu nebuvo net Sąjūdžio mitingas, pradėjau vesti nei pasiruošęs, nei norėjęs tai daryti. Kai mūsiškiai gausiu būriu apstojo mus, išsirikiavusius su transparantais, tiesiog reikėjo pradėti. Matyt, pasijutęs lyg Talino dainų slėnyje, pajutau ant krūtinės ir stačiakampį garsiakalbį. Ir prasidėjo istorija.

Išsyk pamatėme, kad mūsų akciją fotografuoja ir net filmuoja lyg iš po žemių išdygusi profesionali kamera; nė nesuabejojau, kad tai KGB darbas. (Vėliau pažinome filmavusiojo režisieriaus pavardę — Saulius  Beržinis). Milicija nepasirodė, mūsų nevaikė, kalbėjome drąsiai, Trakams gerokai skirdami laiko. Romualdas Lankas karingai pristatė mūsų istorinės sostinės niokojimo panoramą. Vitas Tomkus tiesiai šviesiai rėžė apie niokojamus Trakus ir nelaisvą spaudą. Iškelti, tvarkingai surašytii šūkiai buvo nedrąsūs, radikaliu agresyvumu nepasižymėjo - tik visų būsimų mitingų pirmosios kregždės. („Kultūros ministerija — kultūra, ar chaltūra“, „Kodėl laikraščiai nerašo apie Sąjūdį“, "Neteršk Lietuvos", „Kas slepiasi už delegatų į part-konferenciją“ ir t.t.). Mitingo kulminacija tapo Kazimieros Prunskienės ir mano pasakojimas apie nepaprastus įvykius Estijoje. Ir jau tada, kalboms baigiantis, paskelbiau finalinį akcentą: birželio 24 dieną kviečiame visus vilniečius, 19 valandą į Gedimino aikštę, į susitikimą su TSKP XIX partinės konferencijos delegatais. „Komunistų partijos nariai vyks į Maskvą mūsų vardu, Lietuvos vardu! Tad tegul išgirsta mūsų lūkesčius ir pageidavimus. Taip nutiko Estijoje, taip turi nutikti ir pas mus“, — maždaug tokia buvo žinia, kurią reikėjo paskelbti.

Tai buvo avantiūra, gryna savivalė. Net tarpusavyje nebuvome iki galo apsitarę, kad pakviesime žmones į naują mitingą. Mudviem su Prunskiene buvo aišku, kad šitai reikia padaryti. Tegul tai būna avantiūra, tegul nesuderinta su Sąjūdžio iniciatyvinės grupės dauguma, tegul tai būna net nusikaltimas esančiai tvarkai — juk taip mitingai nerengiami! — tegul. Valdžiai mesta pirštinė? — tegul. Juk taip smagu, kad nors šitai pagaliau pavyko padaryti, ir niekas neužkimšo burnos. Šitai reikia daryti!

Niekas iš LPS IG vyresniojo sparno, be Kazimieros Prunskienė, prie kalbėtojų neprisijungė. Tad mūsų solidi profesorė tą dieną tapo jaunimo sparno nare. (Nors koks buvo tas jos amžius? Tik 45-i.) 

Minioje matėme Arūną Žebriūną, Bronių Leonavičių, Virginijų Čepaitį - jie buvo stebėtojai.

Charakteringa, kad R. Ozolo užrašuose apie šią istorinę akciją nėra teisingo žodžio. Jis nei buvo, nei domėjosi. Laikė tai akibrokštu visam judėjimui, kone nusikaltimu.

O kokiu judėjimu tuo metu rūpinosi jis? Viršūnėse. LKP CK rūmuose. Jo užrašai parodo, kad labai intensyviai derėtasi dėl XIX partinės konferencijos delegatų galimo susitikimo su LPS IG nariais. Ozolas derėjęs su Šepečiu, po to Šlyžiumi, ir iš Sąjūdžio kviestinių skaičius variavęs - 15 - 20 - 25 narių gali būti pakviesti. Kalbėta ir apie susitikimo vietą - „Žinijos" draugijoje, nors buvo ir kiti variantai. Apie visa tai mes, jaunasis sparnas, nieko nežinome (nežinome,  ar mes įtraukiami į tuos 15 - 20 - 25 skaičių?) Štai esminė  Ozolo pastaba:  Kad viskas bus sklandu, yra tiesiog neįtikėtina, bet iš valdžios pusės viskas kolei kas normalu. (R.Ozolas. Žvaigždės blėsta auštant, 2007., 260 psl.)

Ir  ko norėti? Juk birželio 17 dienos susitikimas Rašytojų sąjungoje su Liongino Šepečio komanda (dalyvavo J. Paleckis ir J. Imbrasas) Romo Ozolo užrašuose aprašytas kaip realiausia politika, kaip pergalė. Citata: Mano įvadas nuskambėjo visai neprastai. Pakankamai gerai buvau įsivaizdavęs akcentus. Šepetys šnekėjo ilgai, esminių dalykų nelietė, tik pranešė, kad CK nenori, jog rėmimo grupės kurtųsi darbo kolektyvuose… — (R. Ozolas. Žvaigždės gęsta auštant, 2007, 257. psl.) 

Žodžiu, nuolatinis LKP CK rūmų lankytojas R. Ozolas įsivaizdavo visai kitokį vystymasi, kitokią linija: LPS ir LKP veiks kartu. To norėjo ir L. Šepetys (taip tiesiai šviesiai jis ir pasakė Rašytojų sąjungoje: Ne jūs ir mes, bet mes kartu). Tai buvo priimtina ir vyresniajam Sąjūdžio sparnui, nes patirtis jiems sakė, kad kitaip nieko nebus, kitaip veikti negalima — sunaikins. Todėl tokios akcijos, kokią sutaisė Sąjūdžio jaunimo grupė prie AT Prezidiumo — kone nusikaltimas. Tai jau numatytos perspektyvos sprogdinimas. Ir dar toks baisus sprogdinimas — neklausant Romualdo Ozolo!  Štai kas parašyta: Vakare paskambino Juozaitis: kodėl mes atšaukėm antradienio susirinkimą dėl Trakų? O kas jį paskelbė? Aš! O kodėl tu? Todėl kad esu organizacinis sekretorius!  Tada aš jam išdėsčiau naują situaciją. Sutiko, kad delegatai svarbiau, dviejų demonstracijų neapžiosim, bet po kiek laiko paskambino Artūras /Skučas/: žmonės pasiruošę, reikalauja, darom demonstraciją ryt. (R.Ozolas. Žvaigždės blėsta auštant, 2007., 261 psl.) Bet toliau - gražiau, ir mes jau aprašomi kaip kenkėjai: ...pas mus galimi tokie neapgalvoti, kaip Juozaičio, žingsniai. Balčiūnienė paskambino: kas tai sugalvojo, kas? Ar jūs iš tiesų suskilot?  Ir toliau  Ozolo galvoje ima suktis šmėklos, klausantis lyg KGB žmogaus Jatkonio, jau ir mus kaltinant KGB įtaka: Nesuskilom, pasakiau, bet kad tai rimta kiaulystė tokių svarbių derybų išvakarėse - aišku. Jatkonis pasakė: padarė kaip tikri Eismunto vyrukai. Taip. ( (R. Ozolas. Žvaigždės gęsta auštant, 2007, 262. psl.)  

Apskritai, kas ir kam tie mitingai, kai viskas sutariama viršūnėse? - tai buvo rimta pozicija, kurios laikėsi ne tik Ozolas, bet ir dauguma vyresniosios inteligentijos. Jeigu jai būtume pasidavę... Be ne, pasiduoti negalėjome. 

***

Intrigomis viršūnėse revoliucijos nevyksta. Pokyčius, radikalius pokyčius  reikia išgirsti kaip gaudesį iš apačios, iš po žemės, o išgirdus veikti. Iš jaunystės ir drąsos-proto energiją semiantis. Sąjūdžio vyresnioji inteligentija nesitikėjo audringų pokyčių tą vasarą, mes matėme. Ir kai birželio 3 dieną leidosi išrenkama į LPS IG — nesitikėjo. Nei Justinas Marcinkevičius nesitikėjo, jis pernelyg gerai, viršūnėje pagarbos iš visų pusių gyveno.  Bet mes buvome jiems dėkingi, ypač Justinui, kad leidosi įrašomi į Sąjūdžio židinį. 

R. Ozolo. B, Genzelio ir B. Kuzmicko grupė, turėjusi ilgą bendrystės ir patriotinio veikimo istoriją, tikrai neįsivaizdavo, kad 1988 metų vasarą pavyks kažką pasiekti, kažką ypatingo nuveikti. „Lietuvos pakeitimas šios vasaros metu? Nejuokaukite, draugai!“  — toks būdavo jų klausimas ir kartu atsakymas sau patiems. Kai birželio 3 dienos steigiamajame susirinkime  R. Ozolas atsistojo Akademijos salėje, ir nė nepakilęs į tribūną, be mikrofono pasakė, kad čia mums nieko nesigauna, kad reikia susitikti kitoje vietoje, — jau tada jis išreiškė gilų savo įsitikinimą: masiniam, valdomam Sąjūdžiui dar ne laikas. Gausis tik chaosas. Ir kad vasarą, kai Lietuva laukuose ir darbuose, kai atostogose — nieko nepavyks. Reikia palaukti rudens. Tada, esą, bus galima sušaukti kongresą, nusistatyti veikimo principus, programas susirašyti.  R. Ozolas net išėjo į Lenino prospektą, jau ketintamas visai dingti. Tik Alfonso Brazo dėka, kuris jį išsivijo, grįžo į salę. Ir atsiminimuose jis jau sėdi nebe salės viduryje, o "už Juozaičio".

Dėl tų „veikimo principų“, "projektų" ir „programų“ sirgo ne vienas Romualdas Ozolas — tai buvo akademikų nuolatinis rūpestis. 

Toks buvo tas amžiaus ir patirčių skirtumas.

Bet gyvybė, gyvas balsas, energija, jau pasipuošusi protu — jaunimo sparnas. Ir tas sparnas padarė savo — pralaužė ir savą, ir svetimą sieną. 

*** 

Nežinomas ir nematomas R. Ozolo vaidmuo, apie kurį jis gausiai rašo dienoraščiuose, Sąjūdžio jaunimui buvo nežinomas. Jei būtume sužinoję, tai būtų sukėlę mums šoką (bent jau man tikrai). Mes žalio supratimo neturėjome, kad R. Ozolas nuolat susitinka su Justu Paleckiu,  su Lionginu Šepečiu, matosi su visais LKP CK ideologais, kad LKP CK rūmuose ir susitikimuose kavinėse aptarinėja su jais - mūsų veikos žlugdytojais - „Sąjūdžio galimybes“.  Jam tai buvo natūralu, aukštasis pilotažas, o mums — žema, neįmanoma. 

Žinoma, R. Ozolo ir jo draugų negalėjo nejaudinti Nikolajaus Mitkino karštas, išsyk, jau birželio 3-5 dienomis rusiškai pareikštas reikalavimas (LKP CK aparate): šalinti tuos nacionalistus! Jo reikalavimas nedelsiant pašalinti iš komunistų partijos visus LPS IG (j17 iš 35) narius. Tuo metu sąjūdiečiai-komunistai gerai suprato, kad jų pašalinimas būtų smūgis Sąjūdžio užuomazgai, susidorojimas su visais 35. 

Bet buvo juk ir  L. Šepečio sparnas, ir jo supratimas, siekęs  susidoroti su LPS pirmeiviais ir pačiu judėjimu šepetiškai, kaip gyvatė. Ir Ozolas su Šepečiu žaidė, net viešai palaikydamas Mitkiną ir jo „socialistinę lenininę Tarybų Sąjungą", žaidė. Sąjūdžio komunistus prisitraukti prie LKP CK? Kartu su R. Ozolo ideologijos atstovais? Ir pamažu valdyti „lietuvišką pertvarką“? Taip, R. Ozolui su šia šepetiška gyvate buvo įdomu žaisti.