1 nuotr.2024.06.09.15:00.
Vakar dar buvau Lietuvoj. Užvakar irgi. Pasijutau, kaip emigracijoje: nė vieno skambučio ir net emailo! Sekretorė teisinosi, kad čia dėl to, jog mano telefonas su šniūru. Pasiūliau šniūrą nupjauti. Bet atkalbėjo. Sakė, kad tada ir pats niekam neprisiskambinsiu. Tad kol veikia laidinis telefonas, paskambinau pats ir pakviečiau draugelį pietų. Jis kaip visada sutiko, nes yra vis dar man skolingas. Jam visada įdomu, kai noriu pasikalbėti apie skolas...
Pakeliui į „Būsi trečias" Vilniaus gatvėse mačiau daug juodukų. Girdėjau, kad Lietuvoje smarkiai kepino saulė, bet kad taip!.. Tikiuosi, nukepino lietuvius. Antraip pagalvočiau, kad mano Tėvynė Afrikoje, o aš afrikietiškai nelabai moku. Nors... Prisipažinsiu, kad afrikietiškai kalbėti dar niekada nebandžiau, todėl tiksliai nežinau.
O štai indėniškai kalbėti kartą teko. Susikalbėjau! Sužinojęs, kad Pasaulio leidėjų kongrese mano kolega yra iš Amerikos, pasakiau kaip Vinetu - Apačių vadas: „Hau!" O jis man atsakė: "Chujovai!"
Paaiškėjo, kad tai visai ne indėnas, o emigrantas iš Rusijos, kurio leidinius Maskvoje „Shibsted" kompanija iš Norvegijos užgrobė, perpirkusi visus jo žurnalistus. Toliau kalbėjomės rusiškai. (Tada dar buvo galima.)
...Kelionė į kavinę apsimokėjo, nes už mane sumokėjo mano skolininkas. Norint padengti skolą, jaučiu, kad teks dar su juo pietauti apie 600 000 kartų. Bijau, kad nenusprogčiau... Nebent restorano ar kavinės savininkas dienos pietus pabrangins. Tada skolą per skrandį atsiimsiu greičiau. Bet tuomet gali pasipiktinti tie, kurie nori, kad aš greičiau nusprogčiau. Dėl to nesiparinu, nes visiems niekada neįtiksi. Kad jie kur nusprogtų!
Beje, girdėjau, kad greičiausiai ir geriausiai yra nusprogti Ukrainoje, nes ten dažniausiai sproginėja bombos. Mums, kaip savižudžių tautai, tai itin aktualu. Tik po to per daug brangu parvežti laidoti į Lietuvą. Nors savanorių mikroautobusiukai su labdara Ukrainai atgal grįžta tušti. Galėtų ir paimti. O jei auto inspekcija sustabdys, galės sakyt, kad miega didvyriai. O kas drįs juos žadinti šiais laikais? „Slava Ukraine - herojam slava!" Ir atia...
Ta proga - puiki proga pakalbėti apie mūsų kariūnus. Tarkim, apie Maldeikiuką su Povilioniu iš Kubos šaikos. Ar neatrodo keista, kad šie didžiavyriai mums vis parenka tokius priešus, kad jei kada su jais mums teks susidurti tet-a-tet, teks kautis lietuvaičiams ne vienas prieš vieną, o iškart - prieš šimtą (tarkim, Rusija) ar net - tūkstantį (pvz., su Kinija). Ar nebūtų galima pradžiai pakariauti su Liuksemburgu arba kokia nykštukine Andora? Jei neblogai seksis, galėsim ir ant didesnių pasitreniruoti.
Bepigu Maldeikiukui, kuris mažiukas, todėl į jį iš kumščio ar kulkos yra nelengva pataikyti, betgi Lietuvoje ne visi mažvaikiai. Aure koks drūtas Bartoševičius užaugęs, kas netingi tas jį ir daužo. Net gaila žiūrėti. Gal dėl to jį mažai ir rodo visuomenei. O uždraustas vaisius visada saldžiausias. O vaikučiams saldumynus tik duok palaižyti! Ir jiems, ir jam gerai. Tik, galvoju, kodėl jis nedalyvavo parade? Juk irgi iškrypėlis!
(Toliau dienoraščio puslapis išplėštas. Turbūt cenzorių darbas!)
