Neatsitiktinai straipsnio pavadinimui pasiskolinau citatą iš „rusų" klasikų Ilfo (Fainzilbergo) ir Petrovo knygos „12 kėdžių", kurių herojus kasryt į darbininkų ir valstiečių laikraščio redakciją nešdavo savo meną apie legendinį Gavrilą. Štai tik mažytis šedevro pavyzdėlis: „Gavrila buvo biurokratas ir dirbo jis biurokratu. Gavrila buvo geras vyras mylėjo savo žmoną jis..."
Šįryt pavėluotai įsijungiau LNK žinias, o ten - pagrindinė naujiena: Lietuva jau turi savo „Gavrilą". Irgi biurokratą, dirbantį biurokratu (finansų viceministru), nors ką tik buvo paprastas socialdemokratas. O skandalas kilo dėl to, kad mūsiškis „Gavrila", kurio tikroji pavardė Gavrilovas, iki šiol niekaip neprisiverčia išsižadėti ne tik savo senelių, bet ir kitų artimųjų, kritusių kovoje su fašistine Vokietija, bet ir tebemini Pergalės dieną: Gegužės 9-ąją...
Kaip čia neprisiminsi, kad kažkada toks Pavlikas Morozovas vardan savo asmeninės gerovės tėvų buožių išsižadėjo, o pagaliau ir pats LNK šeimininkas Mockus dar neseniai savo viceprezidento Kurlianskio atsižadėjo, net dėžutės neatsiėmęs su pinigais, negi, sakau, neparklupdys ant kelių atgailauti savo partiečio Gavrilovo socialdemokratai?
P.S. Tik nežinia, kaip į tai sureaguos Kukliansky su savo diaspora, jei visokiems „Gavriloms" teks džiaugtis pergale prieš fašizmą, pasislėpus su išlikusiais gyvais giminėmis pogrindyje nuo fašistų?
Autoriaus trigrašis: Kaip greitai Istorijos ratas apsisuko! Tarybiniais metais vargšai žmonės savo biografijose buvo priversti nuo komisarų nuslėpti faktus, kad turi išbuožintas gimines, o šiandien jau tenka atsižegnoti nuo tų giminių, kurie didvyriškai kovėsi su naciais ir fašistais, siekusiais išnaikinti ne tik žydus su čigonais, bet ir tokias "negrynaveisles" nacijas, kaip, beje, mūsų brangi Lietuva.