1 nuotr.Atrodo rimtai prisidirbau... Kalbu ne apie kasdieninius darbus. Jų nebijau. Kas čia yr - indus išplaut ar kokį straipsnį „iškept"? Nuo to dar niekas nenumirė. O kas būna po to, irgi žinom: teismai, griausmai, dažniausiai ne dėl nešvariai išplautų indų...
Šįkart ne juokais įklimpau su bankais. Konkrečiai su SEB-u. Juokingiausia, kad kažkada pats jį ant savo galvos ir įkūriau. Kai jis dar „Spaudos banku" vadinosi. Toks Niedvaras, buvęs poligrafininkas, nutarė su komjaunuoliais laikraščiams banką įkurti. O pinigų neturėjo. Todėl paprašė manęs prisidėt prie steigimo ir tapti valdybos nariu.
Bet aš nusiunčiau vietoj savęs į valdybą Tarailą, kuris dirbo mano pavaduotoju „Respublikos" laikraštyje. Na jis ten nuėjo, greit tvarką padarė, visus komjaunuolius prie sienos pastatė ir jį greit išvijo. Bet istorijoje mes tarp steigėjų taip ir likom, nes per banko kažkokį jubiliejų, kuris tuomet jau vadinosi „Vilniaus bankas", mane pasveikino kaip steigėją, nors jau buvau tą istoriją seniai pamiršęs.
Labiau pagarsėjome kaip „Vilniaus SEB banko" griovėjai, kuomet demaskavome naujųjų šeimininkų švedų užmačias dirbtinai tarp savo klientų paniką sukelti, kad tie kuo greičiau savo pinigus atsiimtų iš depozitų, kuriuose jau buvo milžiniškos palūkanos pritiksėjusios. Afera pavyko. Klientai su savo depozitais be palūkanų išsilakstė. Kaip visada, kalčiausiais likau aš, nes apie dirbtiną švedų paniką savo laikraštyje paskelbiau ir per pačią paniką panikos apimtų žmonių eiles prie SEB aprašiau.
Praėjo n metų, o švedų SEB bankas vėl atkuto. Nutarė mane artimiau pažinti. Atsiuntė užklausimą, kodėl paskolinau savo kaimynui pinigų ir kokie mus sieja artimi santykiai. Atrašiau, kad paskolinau todėl, kad jis pritrūko pinigų statybų užbaigimui, o kadangi artimų santykių su juo dar neturėjome, parašiau, kad esame pradedantys gėjai. Maniau, kad po to bankas tikrai nuo manęs atsikabins, juolab, paskolos gavėjas - Lietuvos žydas. O tai jau dviguba apsauga nuo visokių pareigūnų bei klerkų.
Deja, apsirikau. Ko gero, padariau klaidą užsimindamas apie nuogąstavimus, kad, mano žiniomis, SEB banke dirba nemažai gėjų, kurie irgi gali užsinorėti „artimiau pažinti savo klientus": tad ar nekils jiems noras priekabiauti prie savo klientų, kai šiems iškils keblumų dėl kreditų? Ar nepradės ieškot sliekų ten, kur nedera ir nereikia? Ir... akurat! Šįryt gaunu vėl SMS žinutę iš SEB, kurioje mane nori banko klerkai dar artimiau pažinti kaip klientą, o gal net kaip partnerį. Buvusį arba būsimą.
Šiaip jau turiu visiems prisipažinti, kad jaučiuosi esąs labiau lesbietis, nei homoseksualas, nes moterys mane daug labiau nei vyrai traukia. Su vyrais net nežinočiau, nuo kurio galo santykius pradėti. Tradiciškai nuo gėlių ar iškart nuo kito galo, betgi nemandagu. Tuo tarpu SEB klerkai pradėjo nuo reikalo ir liepė man skubiai pasiaiškinti, kodėl per prezidentinius rinkimus aš pervedžiau Vaitkui 3000 eurų, Žemaitaičiui 2000, o Vėgėlei mažiausiai - tik 1000...
Nors visose finansinėse perlaidose aiškiai parašiau: „Parama\kyšis". Nes, mano galva, bet kokia parama yra siejama su kišimusi į svetimus reikalus. Net finansiškai remdami Ukrainą, kišamės į karo reikalus... Ką jau ten bekalbėti apie rinkimus? Deja, ne visi tai supranta: Vėgėlė pinigus grąžino žaibiškai (su prierašu: „Pinigai ne pagal paskirtį."), Vaitkus kiek vėliau, kai pasisakiau, kad savo balsą atiduodu Vėgėlei, norint žūtbūt eliminuoti mišrūnę, o Žemaitaičiui paaiškinau, kad kišu pinigus vardan Lietuvos šviesios ateities. Ir jis pažadėjo lietuvių nenuvilti.
O ką daryti su SEB banko klerkais, kad pagaliau atsikabintų - nebežinau. Negi juos taip suintrigavo mano nevykęs pokštas apie „pradedančius gėjus"?
P.S. O jei finansinės aferos ir nešvarūs rinkiminiai pinigai tikrai domina LT specialiąsias tarnybas, kurių veiklą savinasi SEB bankas, lai pasidomi, kaip ten Kėdainiuose atsitiko per Adamkaus rinkimus į prezidentus, kuomet net pusšimtis su viršum „Vikondos" darbuotojų vienu metu pervedė maksimaliai leistinas sumas iš savo varganų algų kandidatui į prezidentus? Ar tik nekyšo Uspaskicho ausys? O tiksliau - rusų pinigai.
Autoriaus trigrašis: Vis negaliu apsispręsti, kaip geriau pažaboti bankų klerkus, siekiančius vis "artimiau pažinti" savo klientus: įdomu, kaip sureaguotų mano "Respublikos" prenumeratoriai, jeigu aš jiems tokias "anketas" išsiuntinėčiau? Ko gero, apskųstų mane dėl seksualinio priekabiavimo Lietuvos seimo Žmogaus teisių komisijos pirmininkui Raskevičiui ir dabar stovėčiau prieš jį galvą nuleidęs. O jis, savo galvutę iškėlęs, mane auklėtų, bestija. Juk jam viskas leistina, net Celofaną viešai prieš jo norą bučiuoti. O jei tas jam būtų vėliavėlę margą į antrą galą įgrūdęs, ko gero, iš karto policija įsikištų. O gal ir ne... Nes vaivorykštė, kyšanti iš Raskevičiaus pasturgalio, prie povo plunksnų, mano manymu, būtų labai tikusi. Lai sprendžia dizaineriai...
