1 nuotr.„Negali būti žmogui gerai, kai Tėvynei bloga!" Šitaip man kažkada sakė Vladimiras. Ne Leninas. (Dar nesu toks senas,) Romanovas iš Ūkio banko. O štai jo Tėvynei kažkodėl buvo gerai, kai jo nebeliko. O taip pat ir Baranausko iš „Snoro".
Džiaugėsi tada, pamenu, ir Grybauskaitė, ir Šimonytė, ir ypač - rubuilis Vasiliauskas, kad visus apkniso, nes kitaip nebūtų paršas, meluodamas, jog indėlininkų pinigus nacionalizuotame banke jis tikrai išsaugos. O ypatingai trynė rankomis iš džiaugsmo aferistai Fryklis su Kuperiu, LT valdžios pasamdyti „ekspertai", kurie per stebėtinai trumpą laiką išsiplovė ir nusiplovė su mūsų milijonais. Net Baideno sūnelis kyšininkas tokio grobio jiems pavydėtų!
„Taip tiems buržujams Baranauskui su Romanovu ir reikia!" - ko gero, man pasakytų ne vienas, konservatorių propagandos bei papirktos žiniasklaidos paveiktas, LT pilietiškas pilietis. Ir jaustųsi, ko gero, šimtą procentų teisus. Lai ir toliau sau lietuvaičiai taip galvoja, jei su galva ne visiems gerai ir iki šiol mąstyti neišmoko.
Romanovas su mūsų pinigais paspruko ir kažkaip prasisuko. O štai Baranauskui - visai blogai! Sėdi užspeistas Maskvoje, be jokios pilietybės bei skatiko kišenėje, ir kasdien vis mąsto apie savižudybę. Nes jaučiasi nei pakartas, nei paleistas...
Baranauską galiu tik paguosti: šiandien panašiai jaučiasi ir visi Lietuvos gyventojai, prisiėmę kreditų iš skandinaviškų žydų, kurie, sunaikinus vietinius bankus, jaučiasi monopolistai ir tikrieji Lietuvos, Tėvynės mūsų, šeimininkai. Net savo gražuolį prezidentą pajuokai pasistatė, kuris prieš tai visiems smegenis pudrino, kad kuo daugiau būtų galima išvilioti iš žmonių pinigų!
O pasikars vienas kitas lietuvis ar kaip nors išsikrapštys, pavyzdžiui, mūsų premjerės visai nejaudina: žvengia jinai sau, kaip palaida kumelė laiminga, ir aiškina, kad dar keturis metus (mažiausiai!) jai niekas nieko negalės padaryti, nes taip jau atsitiko, kad lietuviai rinkėjai ją, puslenkę, išsirinko patys sau ant galvos.
Be to, ne tik puslenkiai, bet ir pusžydžiai, ir net pusrusiai, prašau, nepainiokit su rūsiais, smagiai taškosi mūsų piniguose, taškydami juos per įvairius specialiai jiems sukurtus fondus. Jau nekalbu apie bulbasus su chocholais, kuriuos pravardžiuoju ne tik, kad neatsilikčiau nuo laikmečio dvasios, bet ir pasirodyčiau ne mažiau kietas nei tos „kalbančias galvos", kurios net per oficialią LRT atvirai skatina tautinę neapykantą, rusus vadindami kacapais ir ruskiais. (Gal pradžiai teisėtvarka bent manim susidomės, o tada ateis ir kitų nepraustaburnių provokatorių eilė?)
Sėdžiu dabar ištaigingiausiuose Dubajaus „Atlantis" viešbučio palociose ir nusiminęs galvoju, kas negerai su ta mano Tėvyne, jeigu dauguma piliečių jaučiasi joje negerai ir vis daugiau lietuvių emigruoja? Kas joje ilgainiui pasiliks, jei patys darbščiausi ir talentingiausi mūsų tautiečiai po margą svietą išsilakstys? Pusrusė Grybauskaitė, puslenkė Šimonytė ir vėl pusrusė Čmilytė su pusžydžiais bankininkais? Tikras Tautos mišrūnų žiedas! Atstovaujantis buvusią išdidžių ir kovingų lietuvių tautą...
Ir kaip aš galiu būti laimingas, jeigu iš savo prašmatnios terasos su nuostabiu vaizdu į žydrą jūrą, gurkšnodamas alutį ir traukdamas dūmą, kol Veryga nemato, tokio fantastiško vaizdo negaliu nei aprašyti, nei nufotografuoti, nes prenumeratoriai mane negyvai pirštais užbadys. O jų, sako, jau nemažai, beveik kaip pernai prisirinko...
P.S. Facebooke viena komentatorė pedagogė parašė, kad aš ne visai raštingas, nes ne ten po savo žodžiais sudedu kablelius. Galiu ją paguosti, kad mano mama, kuri irgi buvo lietuvių kalbos mokytoja, man nuo mažens tą patį sakydavo, kad nemoku skyrybos. Tamstai, komentatore, aš nedrįsčiau taip atsakyti, o savo mamytei visada atrėždavau taip: "Mano, sugalvoti, žodžiai, kur, noriu, ten, už, jų, kablelius, ir dedu, vot!"
