Vitas TOMKUS: KODĖL AŠ NEMYLIU „PROFESORIAUS“, O DAR LABIAU NEAPKENČIU SAVĘS?

Ir tikrai ne todėl, kad jis vis mėgsta su išverstaskūre Lietuvos Dalia pozuoti, kurią kartais bando net į savo (kol kas dar neprivatizuotą) balkonėlį įsileisti...

Čia man viskas aišku: kai žmogelis nuo jaunystės bendradarbiauja su NKVD, o po to ir su KGB struktūromis, jam regis, kad šalia Burokevičiaus auklėtinės ne taip baisiai pats atrodo. (Juk fonas svarbiausia!)

Niekaip negaliu jam atleisti, kad sunaikino ir tebenaikina, trindamas iš Tautos atminties, mano buvusius Sąjūdžio iniciatyvinės grupės bendražygius, kurie nuveikė patį „juodžiausią darbą" dar iki to, kol Lietuvos inteligentijos atstovai buvo sukviesti į Mokslų Akademijos rūmus.

Tapęs Sąjūdžio Tarybos, o po to ir LTSR AT pirmininku, „profesorius" iš pradžių užsipuolė tikrąjį lyderį Ozolą, apkaltinęs jį dėl „Atgimimo" laikraščio finansinių aferų, kad nereiktų su juo „rotuotis"; po to išvadino „Rusijos grafynia" Prunskienę, kuri po vojažų Vakarų šalyse pagarsėjo kaip „Gintarinė Ledi" ir užgožė „profesorių" su savo šešėliu; o skaudžiausia, kad organizavo mūsų mylimo lietuvių Poeto Marcinkevičiaus pasmerkimą per „Kranto" TV laidą, kurioje kiti du taip vadinami „propesoriai" Štromas su Venclova išdėjo mūsų Dainių į šuns dienas...

P.S. Todėl ir nemyliu Landsbergio, o dar labiau nekenčiu savęs, kad pats asmeniškai inicijavau ir visus bendražygius suagitavau jį išrinkti Sąjūdžio Tarybos pirmininku, gelbėjant jį kaip kokį jankių „eilinį Rajaną" nuo sąjunginės spaudos išpuolių. Matyt, visas savo jėgas tam atidaviau, nes savo bendražygių ir likusių TIKRŲ lietuvių išgelbėti nuo jo klastos ir gobšumo, man jėgų nebeliko... (Nors ir labai stengiuosi.)

Autoriaus trigrašis: Pardon! Praleidau dar vieną šlykštų "profesoriaus" poelgį... Per jį mes praradome istorinę galimybę sau išsirinkti pirmą tikrai nepriklausomą Lietuvos prezidentą. Kalbu apie šviesią asmenybę Stasį Lozoraitį, kurį "Respublika" visokeriopai rėmė ir net savo asmeninį vairuotoją su mašina rinkimų laikotarpiui buvau jam atidavęs. Tai va: pirmajame ture Landsbergis su savo šutve labai šlykščiai pylė ant Lozoraičio paplavas, o kai jiedu liko tik su Brazausku finale, staiga... "Lūzerio" profesoriaus šalininkai ėmė remti Lozoraitį kaip pasiutę, kas jam tik dar labiau pakenkė. Klausiau jo tada, kodėl neatsiriboja nuo savo neprietelių? Bet jis tiktai gailiai rankomis skėstelėjo: atseit, išsiauklėjimas jam neleidžia skirstyti savo rinkėjus į "geriečius" ir "blogiečius". Todėl ir toliau visi žiūrėjo į jį kaip į konservatorių kandidatą. Užtat vėliau "blogiukai" jo nepasigailėjo ir po pusmečio jis staiga mirė labai keistomis aplinkybėmis... Tada dar visi dėl to stebėjosi, bet nūnai jau tapo norma.

P.S. Aš tuomenę situaciją Tarybų Sąjungoje matau dar paprasčiau: po virtinės viena po kitos sekusių prašmatnių TSRS gensekų laidotuvių (pradedant Brežnevo ir baigiant Černenkos) Politbiuro senoliai nutarė skirti į vadus "pacaną" (lyginant su kitais TSKP CK nariais) Mišą Gorbačiovą. Tikėjosi turėti berniuką "pabegužką", bet... Neįvertno jo žmonos Raisos, kuri neslėpė esanti "išrinktos tautos" atstovė. Faktiškai per savo vyrą šalį valdė ji, matyt, pasitarusi su savo tautiečiais. O kad senbuvių Politbiuras nepasektų Brežnevo pavyzdžiu, kaip nušalinto Chruščiovo laikais, inicijavo visuomeninius judėjimus Gorbačiovo Persitvarkymo politikai remti. Taip atsirado Liaudies frontai ir Sąjūdžiai. Beliko jiems parinkti lojalius vedlius, kurie, manau, savo kuratorių iš KGB nenuvylė. Suorganizavo "Izvestijose" rašinuką apie nedorėlį "profesorių", kuris Maskvos neklauso, o aš, durnelis, užkibau ant "KGB kabliuko" ir patikėjęs, kad jau "rusai pooola", puoliau organizuoti Landsbergio gynybą su pasiūlymu - "laikinai jį išrinkti mūsų vaduku". Su kuo visus ir sveikinu, išsirinkus ne tik Ožį "bilduką", bet ir "nekaltą mergelę" iš Piterio! (Tikiuosi, kad ne iš geležinkelio stoties).