2 nuotr.Šį kartą - ne apie rinkimus. Jie beviltiški. Kaip ir abi „blogybės", kurias siūloma mums rinktis. Tegul patys sau valdantieji jas pasituri, labai tiks prie gausos blogybių - IGNIČIO, INDEPENDENCE, SEB, SWED ir t.t. - rinkinio. Mano manymu, su blogiu reikia kovoti arba boikotuoti, jei negalima nieko pakeisti. Todėl noriu apeliuoti ne į karo kurstytojų jausmus, bet į jų protą. Jeigu tik dar neprarado... Nes tik beprotis gali pasisakyti už karą žemėje, o ne už taiką, kurios neįmanomos sulaukti be kapituliacijos arba derybų.
Tarkim, po metų ar dešimties mes pagaliau pasiekiame išsvajotąją pergalę: Rusijos armija sumušta atsitraukia arba dar blogiau - pasiduoda, dėl ko tektų ES išlaikyti ne tik emigrantus, bet ir šimtus tūkstančių karo belaisvių, Putinas tabaluoja ant Kremliaus bokšto arba pats nusišovė, kai atėmė iš jo vilą Kryme, o jo šalyje su demokratija tvarkosi Navalnienė, visuose miestuose griaudama dar užsilikusius Lenino paminklus, vietoje jų statydama biustus savo buvusiam „raguotam" vyrui.
Žinoma, prieš tai būtų nušluota nuo žemės paviršiaus šimtai kaimų, subombarduoti ištisi miestai, griuvėsiais paversti didmiesčiai, sunaikinta energetika, ekonomika ir ekologija. (Tikiuosi, bent nebekaltins ir reabilituos karvutes, kurios kartais tikrai vidurių savyje nenulaiko ir netyčia patręšia kaimus.) Ko gero, prieš Rusijos agoniją dar spėsime sutartinai apsikeisti riboto galingumo branduoliniais smūgiais, nes jeigu ir tuo neapsiribosime, nebebus daugiau prasmės ne tik apie ką kalbėtis, bet blogiausia - ir su kuo...
Ta proga pranešiu nemalonią naujieną: pergalinga euforija tetruks tik vieną kitą dieną. Minios žmonių džiūgaus, glėbesčiuosis. Liūdės tik pavieniai. Labiausiai tie, kurie rinko aukas karui ir perpardavinėjo ginkluotę. O po to vėl teks grįžti į niūrią kasdienybę. Ištisus dešimtmečius teks atstatinėti miestus bei kaimus, rūpintis karo invalidais ir pabėgėliais, kasdien sugyventi su pažeistos psichikos ligoniais (kartais ir išgyventi dėl jų agresijos), prižiūrėti kapines ir atkasinėti kapavietes, siekiant atpažinti artimųjų lavonus, o naktimis klausytis našlių ir motinų, netekusių savo sūnų, graudžias raudas.
Ar tikrai norime kovoti dėl šitokios „Gerovės valstybės"?!
