Labai daug blogiau! Mašinų be paskyrų nenusipirksi, kavos pupelių galėjai gauti tik spec.parduotuvėse, džinsus - valiutinėse, bananų norint, reikėjo turėti pažįstamų daržovių bazėje, o kad gautum kelialapį - profsąjungose, jei kas užsimanydavo į užsienį - turėdavo prisiduoti saugumui, o kad gautum komunalinį butą už dyką, tekdavo laukti net 20-imt ir daugiau metų, kad tave bent į eilę pastatytų...
Ne ką geriau buvo ir prie Smetonos, nes miestuose daugiausiai šeimininkavo žydai su lenkais, degtukus mums gamindavo švedai, o lietuviai daugiausiai grūdosi kaimuose ir vienkiemiuose, kur visi patogumai lauke būdavo, žinoma, jei budelės su širdute tuo metu neužimdavo kas nors iš artimųjų ar namiškių...
O jau kas buvo prie caro, tie jau beveik visi išmirė, dažniausiai, beje, karuose, nes kai jau paimdavo lietuvius į rekrutus, tai jau reikėdavo tarnauti net po 25-is metus, tad retas kuris ištraukdavo iki pensijos...
Nors prie lenkų buvo dar blogiau, nes reali valdžia iš Vilniaus persikėlė į Lenkiją (nebeprisimenu - Krokuvą ar Varšuvą), todėl mūsų bajorai ir net didikai buvo priversti joti pas šlėktas ir ant kelių šliaužioti, kad jų pasigailėtų...
Ką jau ten bekalbėti, apie švedų ar kryžiuočių žygius per Lietuvos ar žemaičių žemelę, kuomet ateiviai čia bent kiek ilgiau neužsibūdavo: sudegindavo ką nereikia, o ką reikėdavo gurguolėse išsiveždavo...
Ko gero, tikrasis „aukso amžius" lietuviams buvo prie LDK didžiųjų ir mažųjų kunigaikščių, kuomet lietuviai galėjo daryti ką tik nori: brolis ėjo prieš brolį, negyvai viens kitą užkapodavo pusbroliai, dėl sosto ar kokio kito posto artimą savo prismaugdavo ar net pasmaugdavo, jei po ranka nuodų neturėdavo...
P.S. Ale kaip greit tas Istorijos ratas apsisuko!