1 nuotr.Prisipažinsiu iškart, kad nesu šio medicinos profesoriaus fanas... Ne dėl to, kad dar nė sykio pas jį nesigydžiau (nors daug kas sako, kad seniai reiktų), bet dėl to, kad kai pirmą kartą jį pamačiau ant scenos per „Šeimų maršą" Vingio parke, labai nusivyliau: dar pagalvojau, kas ten toks mažas spiegia nesavo balsu besiskeryčiodamas - gal jau maršistus pjauna?
...Nepatiko man tai, ką parašiau viršuje, bet labai tingiu perrašyti. O nepatiko todėl, kad mano fanai irgi dažnai apsidraudžia prieš mano priešus, jaukiai įsitaisiusius elitiniame Olimpe, kai bando mane užtarti maždaug šitaip: "Galbūt tas tomkus ir šmikis - nei šioks, nei toks, bet būna kartais ir teisybę parašo." Tik belieka pridurti, kad pagal tikimybių teoriją: susodinus milijoną beždžionių prie kompų, viena iš jų netyčia irgi gali mano lygio feljetoną atsitiktinai išbarškinti.
Aišku, dabar mano neprieteliai aiškins, kad nereikia milijono beždžionių, kad užtenka ir vienos, kad mano feljetonas atsirastų, betgi kalba ne apie mane, o apie Vaitkų, kurį jau kai kas nori gyvą suvalgyti. Pirmas signalas mane pasiekė iš vadovaujančių redakcijos darbuotojų, kurie atsisakė interviu su Vaitkumi išspausdinti, kai jis gyvas ir sveikas pargrįžo iš Baltarusijos. Nenorom teko pačiam įsikišti su baime likti „Respublikoje" vienišam, bet dar gerai baigėsi. Nieks neišsilakstė.
Nežinau, ar viską mačiau per rinkimų batalijas, bet tai, ką girdėjau iš Vaitkaus, nieko naujo jis man nepasakė. Taip - vagia visi valdžioje, o kai kurie po to net su savo partija nepasidalina; politikai mums ištisai meluoja, nors jie sako, kad nemeluoja, bet užsiima diplomatija; mūsų įstatymai nebegalioja, dėl ko nėra ko stebėtis, nes seniai baigėsi jų galiojimo laikas ir metas perrašyti juos taip, kad neprieštarautų Naujajai Sąjungai ir neprarastume sąjungininkų kare...
Be abejo, čia ne viskas, ką Vaitkus susakė per TV kanalus, deja, nespėjau visko užsirašyti. Bet gal ir gerai: nes už tokias rašliavas mane, o ne jį, būtų supakavę. Užtat galiu paliudyti, kad nė karto jis nešlovino nei Rusijos, nei Baltarusijos, tik gailiai numykė, kad su kaimynais geriau draugauti, nei kariauti. Netgi nusižemino iki to, kad net sutiko per LGBT eitynes žygiuoti priekyje su plakatu. Bet pyderai vis tiek jo neišrinko Lietuvos prezidentu ir dabar turim tenkintis jų atstovu...
Manau, didžiausia Vaitkaus problema buvo ta, kad jis garsiai įvardino tai, apie ką visi tik tyliai pasvajoja. (Ačiū Partijai ir Vyriausybei, kad svajoti pas mus dar neuždrausta, nors svetur, aišku, būtų saugiau.) O didžiausia Vaitkaus nelaimė, kad jis kaip mažas vaikas užsispyręs nori Taikos! Tarytum nesuprastų, kad tokiu atveju mes, lietuviai, atsidurtume durniaus vietoje, kai jau šitiek sumokėjome į priekį už tankus, suaukojom - už dronus, jau nekalbant - apie auksinius šaukštus!
P.S. Baigdamas savo ginamąją kalbą, reziumuoju: Vaitkus nekaltas! Kalta sistema. Ne dabartinė, o buvusi. Nors, tarp mūsų kalbant, skirtumo - jokio: tada neleido važiuoti į Vakarus, o dabar - į Rytus. O kalčiausias yra įprotis iš tarybinių laikų, nes mano kartos žmonės buvo įpratinti: jei nerandi teisybės čia - važiuoji skųstis į Maskvą. (O kadangi į tolimąją Rusijos sostinę URM ir VSD vykti nerekomenduoja, gudrus profesorius pasirinko Artimuosius Rytus Minske, deja...)
