Gaila, kad negaliu šio žodžio išversti iš uždraustos svetimšalių kalbos. Lietuviškai gal būtų - „vienmyliai"? Bet bijau, kad daugeliui labiau įsirėžtų svetimšalė „mylia" galvon, nei „vienintelė ir nepakartojama Mylimoji". Kiek mūsų tokių dinozaurų šiandien Lietuvoje belikę?
Jei sumanyčiau dabar susikviesti savo draugus, kurie gyvena senoviškai, ko gero, galėčiau juos visus ant rankos pirštų suskaičiuoti. O jei išsiskyrusias poras - nepakaktų ir kojų... Mano Linai su draugėmis labiau pasisekė. Visos senamadiškos. Vyrų nekaitalioja. Kaip kojinių.
O tuos bičiulius, kurie vis ieško savęs tarp svetimų ir niekaip neranda, nuoširdžiai užjaučiu, nes ne vienas iš jų man yra paslapčia prisipažinęs, kad jei galėtų nieko nekeisti - tai ir nekeistų. Nes visos jos ypatingos, tad verčiau jau pačiam pasikeisti ir prisitaikyti prie antros pusės.
Pardon, jei šį sekmadienio rytą sugadinau nuotaiką „antrom", „trečiom" ar net „ketvirtom" pusėm, betgi privalėjau pasiaiškinti savo skaitytojams, kodėl net 45-eris metus su saviške niekaip neišsiskiriu.
Būtent tiek šiandien - Rugsėjo 1-ąją! - nuo mūsų vestuvių laiko prabėgo.
P.S. Čia neskaičiuojant tų metų, kuomet aš, kaip erelis, aplink ją savo sparnus rėžiau, nes nelengva ją, „Hiperbolės" dainininkę, buvo nuo populiariausios Lietuvoje grupės nuvilioti. (Žiūr. nuotraukos centre.)